Paroda „Klaipėdos architektūra 2013″: architektai – vertėjai, o ne diktatoriai

Architektų darbai kuriami ilgam, tačiau tai neturi riboti kūrybiško požiūrio į kasdienybę: paskatinti šios minties, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) nariai, antruosius metus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose surengę uostamiesčio architektūros parodą, griebėsi atraktyvių priemonių, kurios, tikimasi, taps vis populiaresnės ir įgyvendinant praktinius projektavimo uždavinius.

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“. Algirdo Kubaičio nuotr.

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“. Algirdo Kubaičio nuotr.

Iki liepos 6 d. veikiančioje parodoje galima pamatyti Klaipėdai skirtus ir klaipėdiečių architektų sukurtus darbus – nuo studentų projektų pavyzdžių iki jau realizuotų profesionalų sumanymų.

Beje, kelis iš jų galima apžiūrėti ir trimačiu pavidalu: kuratoriams Vaidotui Dapkevičiui bei Gerdai Antanaitytei pasitelkus pridėtinės realybės technologiją bei perkėlus statinius iš brėžinių į virtualią aplinką, lankytojas gali juos apžiūrėti išmaniojo telefono arba planšetės ekrane.

„Brėžinius skaito nedaugelis – tai technikos kalba, kurios nemokėdamas sunkiai įsivaizduosi pastato tūrį ar vidaus patalpų planą. Tačiau architektai stato ne paminklus sau, bet namus, viešosios paskirties pastatus ir kitokius objektus, skirtus žmonėms. Tad pasiteisinimas, neva šie nesupranta, čia visiškai netinka. Architektas turi būti vertėjas, o ne diktatorius. Tik tuomet jo mintys ir siūlymai gali paskatinti visuomenės susidomėjimą – o būtent jo šia paroda ir siekiame”, – įsitikinusi architektė G. Antanaitytė, specialiai šiam renginiui drauge su broliu Arnu Antanaičiu sukūrusi virtualiuosius modelius.

Papildomas matmuo

Architektė Gerda Antanaitytė

Architektė Gerda Antanaitytė

Gerda, kas paskatino domėtis interaktyviuoju dizainu?

G. Antanaitytė (G.A.): Baigusi architektūros studijas Vilniuje, metus dirbau architektų biure. Tuomet pamaniau, kad sulig čia mano mokymasis neturėtų baigtis. Kompiuterinės programos ir skaitmeninės technologijos domino jau seniau, o „kompiuterio name” virsmas „namu-kompiuteriu” nepraslysta pro akis: technologijos tampa nebe mūsų aplinkos dalimi, bet pačia aplinka.

Panorau nuodugniau panagrinėti šią sritį ir susidomėjau Barselonos architektūros mokyklos interaktyviojo dizaino magistro studijų programa. Čia tema buvo pristatoma įvairiais rakursais: nuo filosofinių ir konceptualių klausimų iki programavimo kalbos bei kitų įrankių praktiniam darbui pažinimo.

Susižavėjau ir neklydau – naujos žinios gerokai mane praturtino, pasijutau laisvesnė rinkdamasi išraiškos priemones. Architekto kasdienybė neatsiejama nuo bendravimo su derinančiomis institucijomis, įvairių formalumų, o čia tereikėjo kompiuterio ir idėjos.

Man grįžus į Klaipėdą, kaip tik vyko buvusių karinių objektų teritorijų Smiltynėje pritaikymo rekreacinėms reikmėms detaliojo plano rengimo konkursas. Situacija čia gana kebli – Smiltynė yra apsaugos zonoje, drastiškas aplinkos keitimas ir statybos čia negalimos. Ruošdamiesi konkursui, su kolegomis nagrinėjome, kaip praeityje atrodė vadinamieji bunkeriai ir pabūklai ant jų.

Pamaniau, kad tai labai įdomu ir turėtų būti viešai prieinama, bet kaip tai padaryti? Nuvalyti per pusę amžiaus apsamanojusius statinius ir sumontuoti butaforinius pabūklus? Vietoje to pasiūliau virtualų žemėlapį, kuris leistų pateikti įvairią informaciją, taip pat – ir vaizdinę, neįsiterpiant į gamtą.

Naujosios žinios – dingstis žvalgytis po platesnį veiklos lauką?

G.A.: Architekto profesijos įgūdžių paleisti nenorėčiau. Tačiau drauge labai džiaugiuosi interaktyviojo dizaino galimybėmis, ypač – kuriant įvairius socialinius projektus.

Savo magistro studijų baigiamajame darbe susiejau abi sritis. Nagrinėjau žmogaus ausiai negirdimus, tačiau jo savijautą, miego, širdies ritmą veikiančius miesto garsus, kuriamus įvairių įrenginių. Didžiuliais stetoskopais tapo Barselonos Poblenou rajono kaminai, kadaise tarnavę pagal paskirtį, o šiandien, įvykus kvartalo konversijai, likę praėjusio laikmečio simboliais. Pritaikiau technologinį sprendimą ir priėjęs prie jų su išmaniuoju telefonu galėjai išgirsti žemų dažnių skambesį.

Pradėjus rengtis parodai, man padėjo brolis – jis programuotojas. Beje, šitaip bendradarbiaudami sukūrėme ir savo prekinį ženklą Nestebuklas.lt – norime teikti išplėstinės realybės taikomąsias paslaugas. Parodos eksponatams pristatyti sukūrėme pastatų trimačius modelius, kuriuos reikia programos pagalba „priklijuoti” prie plokščio paveiksliuko. Daugiausia laiko atėmė derinimas su įvairių formatų, rezoliucijų išmaniaisiais įrenginiais – programavimas nemėgsta improvizacijų.

Prie eksponatų pridėjome ir atvirukus, kuriuos galima pasiimti ir išsiųsti draugui, šitaip skleidžiant žinią apie uostamiesčio architektų veiklą, Klaipėdoje įsikūrusius jų biurus. Aktoriai, dailininkai, muzikantai – visuomenei žinomi veidai ir vardai, tuo metu daugelis architektų sukasi savoje bendruomenėje, nors jų kūriniai – vienas iš arčiausiai žmogaus esančių dalykų.

Istorijai ir dabarčiai

Architektai Gerda Antanaitytė ir Vaidotas Dapkevičius

Architektai Gerda Antanaitytė ir Vaidotas Dapkevičius

Vaidotai, ką manai apie išplėstinės realybės technologijos taikymo galimybes?

Vaidotas Dapkevičius (V. D.): Pasiūlėmė Gerdai pasidalyti žiniomis su naujojo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentais. Manau, tai labai perspektyvi ir įdomi studijų sritis – būtų galima išplėtoti visą podiplominių studijų programą, kuri būti aktuali daugeliui jau dirbančių architektų bei dizainerių.

Be to, tokio tipo technologiniai sprendimai yra lengvai pritaikomi praktiškai ir labai reikalingi. Štai, pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybė priėmė sprendimą įamžinti išėjusių architektų atminimą prie jų suprojektuotų pastatų – rudeniop bus skelbiamas konkursas idėjai parinkti. Atminimo lentos – ne tik ganėtinai pabodęs, bet ir, šių dienų masteliais vertinant, visiškai netalpus būdas: informacijos apie kiekvieną kūrėją yra labai daug, tačiau į lentelę tiek nesudėsi. Išplėstinės realybės technologija šiuo atveju galėtų suteikti naujų galimybių.

Kita vertus, Klaipėdoje nesyk diskutuota apie Skulptūrų parko istorijos įamžinimą. Problema – ši erdvė akivaizdžiai perkrauta įvairių ženklų ir kontekstų: vieniems tai – buvusios kapinės, kitiems – jauki erdvė pasivaikščioti, tretiems – meno ekspozicija po atviru dangumi.

Užuot prasmingai papildę vieni kitus, visi šie kontekstai kol kas susilieja į vizualinį triukšmą. Kaip padaryti, kad žmonės būtų sutaikyti ir patenkinti, o sukaupta informacija ne tik nedingtų, bet ir galėtų būti nuolat pildoma? Tradiciniai informaciniai skydai arba lentelės jau atgyveno, o elektroninis gidas galėtų išgelbėti situaciją.

G. A.: Dalis informacijos galėtų būti pristatoma vizualiuoju pavidalu, dalis – garsiniu. Tai daug įtaigiau nei vien tekstas, kuris kartą perskaitytas užsimiršta. Kalbėtume apie unikalios parko patirties sukūrimą.

V. D.: Dar viena taikymo galimybę atveria miesto daubiabučių kompleksinio modernizavimo metodiką, kurią šiuo metu rengia Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino institutas (UADI). Vienas iš darbo grupės narių iškėlė mintį, kad skirtingi vizualiųjų sprendimų variantai galėtų būti sukelti į aplikacijas. Jų pagalba tai galėtumei apžiūrėti per „Google” akinius ar kitus išmaniuosius įrenginius vaikščiodamas tarp konkrečių pastatų ir įvertinti, pasirinkti savo aplinkos modernizavimo estetinį sprendimą.

Paroda – erdvė pristatyti ir klausti

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“

Šiųmetė architektūros paroda aprėpia tiek studentų projektus, tiek konkursinius profesionalų darbus, tiek realizacijas. Naivu būtų tikėtis, kad nedideliame mieste kasmet būtų galima pristatyti po keliolika didelių įgyvendintų projektų, tačiau vis dėlto – kiek dabartinė situacija yra atvira architektų kūrybai?

V. D.: Parodos tikslas – išeiti į visuomenę. Tradiciškai šie architektų veiklos pristatymai buvo įgyvendinami tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis atrchitektai bendrauja tarpusavyje. Jos profesionalios, tinka sprendimams priimti, bet visuomenei yra pabodusios ir nelabai suprantamos. Ieškodami kitokių išraiškos formų, drauge norime paskatinti ir kolegas pasitempti, pažvelgti į įprastą darbo dalį kūrybiškau, pagalvoti apie įdomesnes vizualizacijas, pastatų modelius, lavinti erdvės suvokimą.

Klaipėdoje architektūros realizacijų bei planuojamų įgyvendinti projektų išties nėra tiek daug, kad būtų galima kartą per metus parengti visą parodą vien iš šių dviejų teminių blokų, tad natūraliai ieškai, kuo juos papildyti. Šitaip buvo įtraukti ir Klaipėdoje vykusių konkursų dalyvių projektai ir klaipėdiesčių architektų projektai, nuskynę laurus kitur.

Tai, žinoma, yra proga nagrinėti įvairius klausimus: galbūt klaipėdiečiai, dalyvaudami konkursuose kituose miestuose ar šalyse, drąsiau reiškia kūrybines mintis? Kodėl taip yra? Kodėl kitur jų pastatai atpažįstami ir įdomūs, o čia – nerealizuojami?

Studentų darbų, skirtų aktualiajai Klaipėdos architektūrai ir dalyvaujančių LASKAO ir „Ergolain” įsteigtos stipendijos konkurse, sudėtinga būtų nepristatyti – daugelis jų labai įdomūs, galintys tapti atspirties tašku diskutuojant įvairių reikšmingų uostamiesčio urbanistinių erdvių ir objektų ateitį, kurią kol kas gvildeno tik detalūs planai arba susitarimų lozungai.

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“

Paroda „Klaipėdos architektūra 2013“

Studentai išmėgina miestą, o miestas – juos: praėjusių metų stipendijos konkurso laureatė Laima Čijunskaitė sulaukė pasiūlymo dirbti Klaipėdoje, A405 architektų biure. Šitaip galime pritraukti į Klaipėdą jaunų žmonių. Per pastaruosius trejus metus prie LASKAO prisijungė 12-a jaunų architektų – šiuo atžvilgiu gerokai lenkiame Kauną ir nedaug atsiliekame nuo Vilniaus.

Džiugina ir narių aktyvumas: „Klaipėdos architektūros 2013″ renginių cikle – per dešimt įvairių renginių, kurių kiekvienas turi savo kuratorių, o intelektualiąsias pramogas liepos 1-ąją vainikuos tradicinė Architektų dienos šventė. Manau, šis ciklas tiek rengėjams, tiek visuomenei yra puiki proga prisiminti, jog architektas – ne vien griežtas ekspertas, bet ir kūrėjas bei menininkas, kuriantis miesto paveikslą ir ieškantis dialogo su miesto žmonėmis.

Parašykite komentarą