Įžiebti kibirkštis

Klaipėdos dramos teatras sezoną užbaigė premjera – Dariaus Rabašausko režisuotu spektakliu „Piotro Ohėjaus kankinystė” pagal lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko absurdo pjesę. Režisierius savo kūriniu klausia, kas būtų, jeigu jūsų vonioje apsigyventų tigras ir į jūsų namus dieną naktį ėmę plūsti žmonės pradėtų jums ir jūsų šeimai aiškinti, kaip gyventi ir ką daryti? Pažiūrėjus spektaklį išryškėja keistas atsakymas – beveik nieko.

Spektaklio plakatas

Darius Rabašauskas ketino savo spektakliu kalbėti apie valios primetimą, apie tai, kad žmonės nebėra savo gyvenimo šeimininkai, kaip netenka savo privataus gyvenimo, komfortiškos aplinkos ir kiek žmogus turi valios pasipriešinti išorinei jėgai. Taip, temos iš tiesų aktualios, ypač nūdienos kasdienybėje, kai mes naudojame internetą – viešą ir visiems matomą erdvę. Tačiau spektaklis prie šių temų tik švelniai prisilietė.

Piotras Ohėjus yra paprastas, pilkas šeimos žmogus, gyvenantis dar paprastesnį gyvenimą ir nieko per daug netrokštantis, todėl pradėti jo istoriją ir spektaklį nuo buitinio realizmo yra logiška ir savaime suprantama. Deja, nepamatėme, kaip į jų namus pradėję plūsti valdininkai, mokslininkai, žurnalistai, pramogų verslo atstovai ir ekskursijų dalyviai, norintys pamatyti jų vonioje atsiradusi tigrą, pakeitė Piotro Ohėjaus gyvenimą. Net spektaklio eigoje pakvaišusi jo žmonelė (aktorė Sigutė Gaudušytė) nesugebėjo išjudinti Piotro emocijų. Išdėliota per visą salę scenografija, arti esantys žiūrovai ir ketvirtosios sienos ignoravimas taip ir prašėsi maksimaliai įtraukti žiūrovą į veiksmą: tegul stebi, tegul dalyvauja, tegul paverčia Piotro Ohėjaus gyvenimą didžiausiu realybės šou, kokį esame matę. Norėjosi ne tik šių ar kitų režisūrinių sprendimų, bet ir aktorių pagalbos: bandyti išjudinti Piotro emocijas, o ne tiesiog pasakyti savo tekstą ar parodyti, ką moka. Dramaturgas jau pasirūpino tekstu, režisierius ir aktoriai turi pasirūpinti veiksmu. Tiesą sakant, įdomiausios spektaklio vietos buvo tos, kuriose aktoriai tylėdavo, nes tada jie ką nors veikdavo ir mąstydavo. Spektaklis pasirodė tvarkingas, nepanašu, kad pritrūko paskutinės nakties, bet tikrai pritrūko kibirkščių.

Spektaklio scenografija – minimali, bet efektyvi. Penkios vaidinimo zonos, išdėliotos visoje salėje, vaizduoja namų kambarius: miegamąjį su balkonu, berniukų kambarį, virtuvę, dukros miegamąjį ir, žinoma, vonią, kurioje apsigyveno spektaklio ašis – tigras. Scenografija atrodo labai estetiškai, tvarkingai ir skoningai. Kalbant apie aktorių aprangą, taip pat galima negailėti gerų žodžių: jie puikūs ir dera tarpusavyje, o kostiumuotų vyrų akyse net buvo galima įžiūrėti pasimėgavimą savo išvaizda. Tačiau bendrai visa scenografija buvo labai atsargi ir atrodė kaip nespalvotas filmas: pilka, juoda, balta. Net atsirasdavusios ryškesnės detalės toje tvarkoje prarasdavo savo spalvas.

Galima pasidžiaugti muzikiniu takeliu. Nors jis buvo minimalus, bet tikrai efektyvus. Spektaklyje skambėjo daugiausiai tik gyvi garsai: aktoriaus Mariaus Pažerecko pučiama valtorna, kurios garsas aidi kaip banga nuo vieno salės galo iki kito, būgnas ir gyvas aktorių dainavimas poroje vietų. Bet įspūdingiausiai skamba kulminacinėse scenose ant stalo vibruojančios paprastos buitinės stiklinės. Atrodo, kad net iki tokių paprastų namie esančių daiktų prasiskverbė tie erzinantys tigro reikalai.

Taip pat džiugu matyti scenoje jaunuosius aktorius. Prie senojo jaunimo prisijungęs naujasis jaunimas puikiai įsiliejo: Mikalojus Urbonas susidorojo su pagrindiniu vaidmeniu, o Jonas Baranauskas puikiai žaidė su savo aktorine drąsa, kurios jam tikrai netrūksta. Apie ,,senąjį jaunimą” taip pat dar yra ką pasakyti: Liudas Vyšniauskas vaidino cirko atstovą, o tie, kurie labiau domisi, žino jo aistrą klounadoms ir cirkui. Pats įdomiausias spektaklyje buvo Edvardas Brazys, vaidinęs medžiotoją, – jo sukurtas personažas skleidė kažkokią ne šio pasaulio išmintį.

Bendrai apie spektaklį: dėl tiek, kiek išvydome, statyti spektaklio tikrai neverta. Nesvarbu, kad tai absurdas, bet jis turi turėti prasmę. Nors pats kūrinys jau turi karkasą, liko jį pripildyti. Iki kito sezono pradžios dar yra daug gražaus laiko, tad tikėkimės – Darius Rabašauskas išlaisvins savo fantaziją ir jam pavyks įžiebti kibirkštis.