Alfonsas Žalys. Užauginęs miesto kultūrą II

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius savo tradicinę parodą „Vakarų vėjai“ šiemet dedikuoja ilgamečiam Klaipėdos miesto vadovui Alfonsui Žaliui (1929–2006). Jau dešimt metų šios iškilios asmenybės nebėra tarp mūsų, o uostamiesčio dailininkų bendruomenė vis dar jaučiasi jam skolinga – už globą, už galimybę gyventi ir kurti Klaipėdoje, už tai, kad suodinas pramonės miestas tapo kultūros židiniu.

6_1999_06_1

Alfonsas Žalys. Klaipėda, 1999 m. birželis. Vyto Karaciejaus nuotr.

 Metams bėgant kūrėjams tapo neramu – ar nepamiršime jo darbų? Ar bus kam papasakoti? Todėl nusprendė – reikia kalbėti ir prisiminti. Ir šių nuoširdžių pašnekesių metu žodis po žodžio skleidėsi Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko A. Žalio, arba tiesiog – Žalio, portretas. Žmogaus, kūrusio miestą ir mylėjusio jo žmones.

Pabaiga. Pradžią galite rasti čia.

Arunas_Sakalauskas_1

Arūnas Sakalauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Skulptorius Arūnas SAKALAUSKAS

Neįsteigtas dailės technikumas

– Ar atsimenate pirmąjį susitikimą su Alfonsu Žaliu?

– Atsimenu. Pirmas susitikimas vyko 1981 metais Klaipėdos vykdomajame komitete. Tuo metu aš buvau Telšių dailės technikumo Meninio akmens apdirbimo skyriaus vedėjas, o Žalys norėjo Klaipėdoje įsteigti trijų specialybių – akmens apdirbimo, medžio ir metalo – technikumą. Jis kreipėsi į Švietimo ministeriją, buvo atvažiavęs pas mus į Telšių technikumą ir paskyrė susitikimo laiką. Atvažiavome keturiese, jis išdėstė savo mintis: kodėl nori, kad Klaipėdoje būtų meninių specialybių technikumas, nuvežė ir parodė Žvejybos uoste buvusios mokyklos patalpas, kuriose galėtume įsikurti. O mums, menininkams-pedagogams, pažadėjo butus. Buvo ruduo, iki pavasario turėjo būti parašytos ir Švietimo ministerijoje patvirtintos mokymo programos. Tas mūsų pokalbis buvo ypač dalykiškas, grįždami atgal mes kalbėjome, kad turbūt tai pirmas sutiktas žmogus, kuris iš tikrųjų taip aiškiai, koncentruotai viską pasakė. Tačiau tas projektas Švietimo ministerijoje pradėjo strigti ir liko neįgyvendintas.

– Kaip Jūsų likimas klostėsi toliau? Persikėlėte į Klaipėdą?

– Taip. Kai 1982 metų pavasarį atvažiavome dar kartą pasikalbėti apie tą mokyklą, jis manęs paklausė: „Esate skulptorius? Dirbate su akmeniu?“ Taip, sakau. „Mes darome simpoziumus. Ar jūs nenorėtumėte atvažiuoti į tą simpoziumą padirbėti?“ Sakau – mielu noru. Ir 1982 metais pirmą kartą dalyvavau simpoziume, o rudenį persikėliau gyventi į Klaipėdą. Butas dar buvo neužbaigtas, turėjau keletą mėnesių laukti. Nors orderį man davė, kai atvažiavau po simpoziumo. Simpoziumo pabaigoje aš paklausiau, ar iš tikro tas butas bus. Jis pasakė: „Taip. Kas jau pažadėta – pažadėta.“ Jis pasakė buto adresą ir liepė užeiti į Vykdomąjį komitetą, kur bus išrašytas orderis. Žinot, išplėčiau akis…

– O darbas? Nieko nepasiūlė?

– Ne, nepasiūlė. Jis tik tėviškai pasakė: „Reikėtų jums kur nors susirasti tarnybą.“ Turėjo omeny, kad jei nepavyksta su technikumo perkėlimu, turiu kitur susirasti darbą. „Dailės“ kombinate gavau pirmą užsakymą, suradau dailininko darbą Prekybos uoste. Metus laiko ten dirbau. O vasarą – vėl į simpoziumą. Kol simpoziumai vykdavo, Žalys labai dažnai ateidavo, kas antrą, kas trečią dieną, blogiausiu atveju – visada savaitgalį. Prie kiekvieno prieidavo, kiekvienam ką nors pasakydavo.

– Atsimenate, ką sakydavo?

– Klausdavo apie skulptūrą, kaip sekasi, kaip darbas, ar niekuo nesiskundžiame, ar gerai išsimiegame, ar skaniai valgome, ar oras netrukdo. Iš tikrųjų jis šeimininkiškai žiūrėjo. Paskui taku per mišką nueidavo Jūrų muziejaus link – tuo laiku kaip tik muziejus buvo statomas. Į kūrybinį procesą jis visai nesikišo – tai būdavo šventas kūrėjo reikalas. Kartais ateidavo su partijos sekretoriais, tie su koja pabaksnoja į skulptūrą: naaa, ne ta forma čia, reikėtų kitaip daryti. O Žalys niekada nėra brukęs savo nuomonės. Net kai vienas skulptorius simpoziume paslapčia kūrė visai kitą, nei Meno tarybos patvirtintą, skulptūrą ir, pamatęs ateinantį Žalį, bėgdavo slėptis į krūmus, ir tada pirmininkas tėviškai tepasakė: „Aleva, galėtų jis iš tų krūmų išlįst ir ateit.“ Bet jokio pykčio neparodė. Kitas gal būtų išvijęs.

7_A_Zalys_Bereznojus_1

Alfonsas Žalys ir LKP Klaipėdos miesto komiteto antrasis sekretorius Nikolajus Berežnojus laive. Data nežinoma. Violetos Skirgailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pramogos

– Turbūt simpoziume ne tik akmenį kaldavote?

– Taip, turėjome ir pramogų. Veždavo mus į Klaipėdą ir rodydavo gamyklas, meno mokyklas. Su „Kopgaliu“ plaukdavome į jūrą menkių gaudyti. Aišku, tais laikais atrakcija būdavo už jūros vartų išplaukti. Bet kai į simpoziumus pradėjo važiuoti profesoriai iš Vilniaus dailės instituto, Žalys kiekvienąsyk rengdavo tuos plaukimus į jūrą. Bet ne visi galėjo atlaikyti – bangavimas greitai parklupdydavo ant kelių ir visi žuvis šerdavo (juokiasi). O tie, kurie atsilaikydavo, meškeriodavo. Ir gana daug žuvų pagaudavo. Keletą kartų net neturėjome kur dėti ir nusprendėme atiduoti Jūrų muziejui – ten yra alkanesnių negu mes. Pasilikome tik keletą žuvų parsivežti į virtuvę – tos menkės didelės…

– O Žalys su jumis plaukdavo?

– Taip, visada. Vairuotojas Antanas atnešdavo meškeres ir jis žvejodavo, išmanė ir mus mokydavo, kaip užmesti. Jis nebuvo koks pasipūtėlis, buvo paprastas žmogus, tačiau, kita vertus, elgėsi oriai. Bet mokėdavo ir atsipalaiduoti. Buvome ten, Smiltynėje, stalą susikalę su suolais, pavargstame tą akmenį kalti, susėdame pasišnekėti. Jis irgi prisėsdavo prie mūsų ir kalbėdavomės. Į simpoziumo veiklą buvo įtraukta daug organizacijų, reikėjo spręsti ūkiškus dalykus ar pasiskųsti, kad to, ano reikia, ar kad maistas nepatiko. Normalus tas maistas pagal tuos laikus buvo. Nors kartais būdavo ir iš senos mėsos. Buvo atvejis, kai visiems pilvus suskaudo nuo tų „pūkučių“ ir beveik niekas neatėjo į darbą. Po to visos virėjos buvo pakeistos (juokiasi).

– O ar esate nuo Žalio velnių gavęs?

– Reikėtų pagalvoti… Kad gal ir nesu gavęs… Gal dėl dirbtuvių Rūtų gatvėje eksploatacijos. Pastatė jas miestas ir perdavė „Dailės“ kombinatui, nes privačiai tokių dirbtuvių tais laikais negalėjai turėti. Kombinatui ta dovana nelabai miela pasirodė. Buvo ten ir šildymas ne iki galo padarytas, ir dar kažkas. Žalys ateidavo į svečius, lauki, nelauki, bar bar bar į duris: „Labas vakaras, na, kaip jums čia sekasi, ką kuriate?“ Atsisėsdavome, pašnekėdavome. Ir buvo toks atvejis: šaltą žiemą kažkas su radiatoriais buvo ne taip. Pasiskundėme Žaliui – taip įpratinti buvome. O „Dailės“ kombinatas pasakė, kad mes patys kalti. Tai Žalys, kaip tėvas, kaip šeimininkas, ir davė pastabų, kad neprižiūrime, nesaugome.

– Kuo vaišindavote, kai į dirbtuves užsukdavo?

– Kava, arbata. Tais laikais viskas buvo deficitas. Kartą visiškai sulūžo mano sofa – neįmanoma pataisyti. Einu gatve susirūpinęs, galvoju: ką dabar daryti. Ir susitinku Žalį. Jis, matyt, iš veido suprato ir klausia: „Na, kokie dabar rūpesčiai?“ O aš atvirai ir pasakiau, kad sofos reikia, o pirkti nėra. Nieko jis man nesakė, tik į knygutę užsirašė, o po poros dienų paskambino Lichtinšaino sekretorė ir pakvietė ateiti. Nuėjau, man parašė raštelį ir liepė nuvažiuoti į bazę. Su tuo rašteliu gavau nusipirkti visą didžiulį „Žalgirio“ kampą… Tokie paprasti buitiniai dalykai, bet jie tiek daug reiškė…

– O gal žinote, kaip jis pats gyveno?

– Buvau kartą pas jį namuose. Labiausiai mane nustebino jo gyvenimo kontrastai – dideli darbai miestui ir kukli, asketiška namų aplinka. Galvoju: Dieve mano, kiti ėję tokias pareigas susikūrė saldų gyvenimą, o šitas žmogus sau – nieko. Viskas labai asketiška. Jis gyveno taip paprastai…

2_1997_09_01_1

1997 m. rugsėjo 1 d. M. Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. Pirmoje eilėje (iš kairės) Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Alfonsas Žalys ir tuometinis Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas. Vyto Karaciejaus nuotr.

Lietuvininkas

– Labiausiai jam rūpėjo miestas?

– Taip. 1986 ar 1987 metais pasikviečia ir sako: „Kaip galvojat, ar nereikėtų pastatyti Vydūnui paminklo?“ Žalys kalbėjo, kad gal reikėtų paminklų Vydūnui ir Simonaitytei. Jo sumanymai buvo tokie radikalūs, matyt, jautė, kad ateina permainos.

– Vertino Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūrą?

– Turėjo dar vieną sumanymą. Kartą pasikvietė į Vykdomąjį komitetą ir sako: „Kaip Jūs galvojate, ar nebūtų gerai padaryti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų galeriją?“ Iš pradžių buvo mintis 12 asmenybių biustų galeriją įkurdinti konservatorijos fakultetuose, paskui – lauke prie pastato, galiausiai apsisprendė statyti Danės krantinėje. Gal šešis biustus jau buvau nulipdęs, iki šiol yra dirbtuvėje. Bet prasidėjo Sąjūdis ir tas projektas taip ir liko neįgyvendintas.

– Kokie iškyla prisiminimai apie Žalį kaip žmogų?

– Jis mane labai nustebino, kai 2002 metais „Arką“ pastatėme. Aš taip seniai jo nebuvau matęs, o jis atėjo pasveikinti. Atėjo sergantis, silpnas, atnešė tris rožes. Net apsikabinome. Jausmas – kaip po daugelio metų tėvą sutikus…

Ir dar atsimenu jo pasisveikinimą. Jo ranka didelė, jauki – lyg į kišenę savo ranką įkiši. Pasisveikindavo vyriškai, stipriai suspausdavo. Kitas šiaip paduoda ranką, o jisai griebdavo ir taip suspaudžia – atviro, nuoširdaus žmogaus rankos paspaudimas. Toks prisiminimas išlieka ilgam.

Daiva_Lozyte_1

Daiva Ložytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Keramikė Daiva LOŽYTĖ

Žalio laiškas

– Tradicinis klausimas: ar atsimenate pirmąjį susitikimą su Žaliu?

– Tai buvo 1984 metais. Baigusi mokslus Vilniaus dailės akademijoje, atvažiavau į Klaipėdą. Namo į Panevėžį nenorėjau, buvau laisva, mane visada traukė jūra, todėl nusprendžiau važiuoti čia. Kai atvažiavau, įsidarbinau „Dailės“ kombinate, o miegodavau geležinkelio stotyje – ji per naktį neužsidarydavo, pasidedi daiktus ir snaudi ant suoliuko. Arba kartais draugai priimdavo. Nuėjau pas „Dailės“ kombinato vadovybę prašyti, kad duotų kur apsigyventi ir kurti. Laikinai skyrė bendrabutyje kambarį su dar viena mergina. Dėl dirbtuvių liepė eiti pas Dailininkų sąjungos pirmininkę Violetą Skirgailaitę, ši pasiūlė patalpas Didžiojoje Vandens gatvėje. Iš viso ten glaudėsi 11 dailininkų. Man davė bendrą patalpą pirmame dirbtuvių aukšte. Patalpa didelė, tuščia, o aš, tik atvažiavusi, nieko neturiu. Suglumau, galvoju: nieko sau. Ateinu vieną dieną, žiūriu – prie durų kažkas staliuką atnešė, kitą kartą – kėdė jau yra. Iki šiol nežinau, kas tuos daiktus man atnešė. Klausiau, kam turiu padėkoti, niekas nieko nesakė. Štai taip kaip ant angelo sparno aš čia iki šiol.

– Apie ką svajojote?

– Apie atskirą butą. Prašiau „Dailės“ kombinate kaip jauna specialistė, kad suteiktų pirmumo teise, o ten užprotestavo – kombinato darbuotojai stovi eilėje, ir tu stovėsi. Man kažkas pakuždėjo: įsivaizduoji, kiek žmonių toje eilėje – ne tik menininkai, bet ir, pavyzdžiui, valytojai, frezuotojai ir pan., jokių prošvaisčių. O V. Skirgailaitė pasakė: „Dėl buto turi eiti pas Žalį, prisistatyti, kad esi jaunoji menininkė.“ Kai Teresė Jankauskaitė ėjo pas Žalį, nešėsi visą „lauknešėlį“ – savo darbus, nuopelnus. O kokie mano nuopelnai – tik „iškeptos“ menininkės? Liepos gale išdrįsau nueiti pas Žalį. Niekada neužmiršiu to įspūdžio. Pasipuošiau pačios siūta juoda štapeline suknute ir atėjau į Vykdomąjį komitetą. Ten – gūdus tamsus koridorius, pabeldžiu į kabineto duris, įeinu – sėdi žmogus su akiniais, palinkęs prie stalo. Aš stoviu prie durų. „Na, ką, mergaite, pasakysi? Prieik arčiau.“ Prieinu, mes pradedame kalbėti. Kaip su tėvu. Visiškai paprastai, apie daug ką: ką aš veikiu, kodėl atvažiavau į Klaipėdą. Papasakojau jam viską atvirai, be jokių užuolankų. Ir pasakiau, dėl ko atėjau – kad neturiu kur gyventi.

4_1997_09_01_1

1997 m. rugsėjo 1 d. M. Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. Alfonsas Žalys. Vyto Karaciejaus nuotr.

– Kantriai išklausė?

– Taip, ir sako: „Na, kaip čia pasakius, vaikeli, mums keramikų kaip ir nereikia. Va būtum skulptorė – būtų gerai…“ Kaip tik tuo metu pradėjo kurtis skulptūrų parkas, vyko simpoziumai. Aš sakau: bet skulptūra gali būti nebūtinai iš akmens, gal aš galėsiu sukurti skulptūrą iš molio. Nebūtinai skulptūra turi būti didelė, ji gali būti ir skirta interjerui. Jis išsitraukė „Dailės“ kombinato raštą, kuriame parašyta: „Jauna specialistė pastatoma į bendrą kombinato darbuotojų eilę.“ Rodo man jis tą popierių: „Matai, vaikeli, tą raštą? Šitas raštas pasmerkia tave iki viduramžio laukti, kol ateis eilė gauti butą. Bet aš tą raštą, matai, – atidaro stalčių ir įkiša po visais popieriais, – ir uždarau. Ir rašau raštą, kad keliamas klausimas jaunai menininkei, atvykusiai į Klaipėdą, skirti butą.“

– Ir skyrė? Ar greitai?

– Kitų metų rudenį aš išvažiavau į Panevėžį, į keramikų simpoziumą, ir ten gyvenau pas tėvus. Man būnant Panevėžyje gavau Žalio laišką.

– Panevėžyje?!

– Taip, Panevėžyje! Nors jam nebuvau sakiusi, kad važiuosiu. Gaunu tėvų adresu laišką, o ten parašyta: „Jaunajai dailininkei tokiai ir tokiai iš atlaisvinto gyvenamojo ploto skirti pasirinktinai butą.“

– Ką reiškia „pasirinktinai“?

– Aš turėjau teisę rinktis iš keleto butų. Kuris man patiks, tą ir galėsiu gauti. Aplankiau du butus centre, bet jie buvo apleisti, be patogumų, kūrenami malkomis. Trečias variantas buvo naujuose rajonuose, Baltijos prospekte. Tuo metu pakeliui buvo mano sūnelis, ir mano būsena buvo – kad tiktai savas kampas, visa kita nebelabai svarbu. Nuvažiavau aš iš bendrabučio į tą butą, žiūriu – suremontuotas, ir pasakiau: čia.

Tik ne medaliai

– Ar po to dar ėjote pas Žalį?

– Ko nors prašyti pas jį daugiau nėjau nė karto, tik kai gavau tą laišką, nuėjau padėkoti. „Tai viskas gerai? – kaip tėvas paklausė. – Dar kas nors?“ Aš buvau priblokšta tokio gesto. Tam žmogui tikriausiai tai buvo labai natūralus dalykas. Ir visai nesvarbu, kad jis užėmė tokias pareigas, kad buvo partinis – visų pirma jis buvo ŽMOGUS. Jam buvo labai svarbu ne jo antpečiai, ne užimama padėtis, bet kad padėtų, jeigu gali, ir kad padėtų konkrečiai. Tikras miesto tėvas, kuriam rūpėjo viskas.

Paskui kur nors su juo susitikus – gatvėj prasilenkiant ar kitur, jis sustodavo, pasisveikindavo ir paklausdavo: „Kaip sekasi? Gal ko nors reikia?“ Bet tu net neleidi sau galvoti, reikia tau ko ar nereikia, svarbu – kad paklausė. Jis galėjo pavėluoti į parodos atidarymą, bet visada ateidavo, susirasdavo autorių ir jį pasveikindavo. Aš nesuprantu, kaip jis įsimindavo visus…

– Teko bendrauti dėl kūrybinių dalykų?

– Taip, keletą kartų. Vienam skulptorių simpoziumui buvo sumanyta padaryti svečiams atminimo dovanėles – suvenyrus. Paprašė Žalys padaryti medalį. Aš sakau: nenoriu daryti medalio. Jis iškart sureagavo: „O kodėl jūs prieš medalį?“ Man tie medaliai buvo labai nusibodę ir paklausiau: „Galima kažką kitaip daryti?“ Dar pašmaikštavau: „Kažkada sakėt, kad gaila, jog aš ne skulptorė. O gal aš galiu padaryti mažą skulptūrėlę?“ (juokiasi). Jam patiko tai, ką padariau, – buvo įdomu ir netipiška.

Kitas kartas buvo, kai Mažvydo paminklą Midvikis statė. Man pasiūlė padaryti nedidelius suvenyrus. Kilo vizija pasinaudoti skulptūros siluetu ir sukurti mažą suvenyrą-žvakidę. Atnešiau Žaliui eskizą, pasakiau, kaip ir kodėl dariau būtent taip. Žalys labai džiaugėsi, neatsimenu, kiek tų suvenyrų reikėjo padaryti, bet vėliau jis ne tiesiogiai, bet per savo atstovą paprašė jų pagaminti papildomai. Buvo labai gražus paminklo atidengimo renginys, ir vėl jis nepraėjo pro šalį – pasikalbėjome, padėkojo. Tai nedideli, bet man labai svarbūs susilietimai su Žaliu. Geras jausmas buvo su šiuo žmogumi susitikti.

Nijole_Navogreckiene_Eugenijaus_Maciaus_foto_1

Nijolė Navogreckienė. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Buvusi ilgametė Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja

Nijolė NAVOGRECKIENĖ

Vienintelis argumentas

– Daug metų buvote Žalio bendražygė puoselėjant Klaipėdos kultūrą. Kokius klausimus su juo teko spręsti?

– Daugiausiai spręsdavome materialinius kultūros srities finansavimo, patalpų klausimus. Kultūros skyrius tuo metu buvo pagrindinis Restauravimo dirbtuvių užsakovas. Mūsų užsakymu buvo restauruojami senamiesčio kvartalai, kur dabar yra Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Etnokultūros ir Kultūrų komunikacijų centrai, namai Tilžės, Liepų gatvėse ir kiti. Mes buvome stambūs užsakovai. Ir pinigai buvo dideli – metams remonto, restauracijos darbams gaudavome milijoną rublių. Visi šitie klausimai buvo sprendžiami tik su Žaliu.

– Milijonas rublių tais laikais – tikrai labai dideli pinigai. Ar lengvai juos skirdavo?

– Oi ne, dėl to būdavo daugybė problemų. Tų darbų beveik nebuvo galima finansuoti – tada kultūrai buvo griežtai apribotas lėšų panaudojimas pastatams tvarkyti. Gerai neatsimenu, bet namą tvarkant galima buvo vykdyti tik nedidelį procentą griovimo darbų – kad namas atseit tik remontuojamas. O juk pastatus atkurdavo nuo pamatų ar netoli to. Finansuoti reikėjo per banką. O bankui šito nebuvo galima daryti. Tai jau būdavo taip: jeigu iškviečia sekretorė pas Žalį, o tenai jau stovi banko valdytojas ir kokio nors fabriko direktorius, – žinok, kad laukia kažkoks naujas sumanymas. Ir pradeda laužti tuometinį banko valdytoją Stasį Černiauską – reikia finansuoti, o šitas spardosi, kad negali. Galų gale viskas baigdavosi argumentu: „Klaipėdai reikia“, ir visi gražiai sutarę išeidavome. Nelengva Žaliui buvo visa tai išspręsti. Sumanymų jis galėjo turėti labai daug, bet tie visi draudimai…

Niekas nėjo lengvai. Dabar atrodo – paėmė ir padarė. Reikėjo daryti. Kad bent būtų buvusios sąlygos. O viską reikėjo slėpti. Pastatėm Matulaitės skulptūrą „Neringa“. Taip sutapo, kad panašiu metu ir Jūrų muziejus atidarytas, ir skulptūrą pastatėm. Ir persiunčia iš Maskvos klaipėdiečių veteranų skundą maždaug sąsiuvinio apimties: „Kakie diela tut tvoriatsa, kakuju to babu postavili (kokie čia dalykai vyksta, kažkokią bobą pastatė. – rusų k.), seną tvirtovę atstatė, kažkokį muziejų ten įkūrė, o veteranai ne visi gerai gyvena ir butų jiems geresnių reikėtų“, ir t. t. Oi kaip mes rašėm „pisaniną“ atgal! (juokiasi).

Arba, tarkim, vasaros estrada. Koks buvo juodas darbas pastatyti šitą estradą! Atlikėjų pusei Ministrų taryba buvo leidusi panaudoti miesto pinigus. O toliau? Žiūrovų dalis buvo vienuolikos fabrikų objektai. Kai paskui reikėjo įvardyti, kad tai yra vienas objektas, popierių sutvarkymas prilygo dramblio lindimui pro adatos skylutę. O kas tuos fabrikus galėjo prišnekinti tai daryti? Tik Žalys. Ir fabrikų direktoriai žinojo: jeigu jau jis imasi, geriau net nepradėk priešintis, eik ir daryk, vis tiek kitaip nebus.

– Ir argumentas tas pats – miestui reikia?

– Taip. Miestui reikia. Reikia Klaipėdai – kito argumento nebuvo. Yra šitas miestas, tu čia gyveni, čia dirbi, – darom. Kitaip ir nebūtų buvę tame mieste to, ko prieš Žalį nebuvo.

– Jūrų muziejaus statyba buvo milžiniška „finansinė afera“, ar ne?

– Miestas finansavo tik dalį Jūrų muziejaus. Daugiau finansavo žvejai, „Laivininkystė“. Tai buvo sąjunginės įmonės, kurių valdžia buvo ne Lietuvoje. Žalys sugebėdavo su jomis susitarti. Bet daug finansavimo eidavo ir per mūsų skyrių. Atsimenu, kai atidarėme Jūrų muziejų, pradėjo eiti žmonės, važiuoti svečiai, delegacijos, visus reikia vedžioti. Kartą Žalys man sako: „Ar tavęs klausia, kiek kainavo Jūrų muziejus?“ Sakau: klausia. Jis išsigandęs: „O ką tu sakai?“ Sakau, kad labai didelis objektas, buhalterija mūsų maža, dar daug nesuvestų sąskaitų ir dar nesame galutinai suskaičiavę. O jis: „Na, dar kokius metus taip ir sakyk.“ (juokiasi).

Kai Jūrų muziejus pradėjo dirbti, jo eksploatacija taip pat nemažai kainavo. Žalys turėjo didelių vilčių, kad muziejų savo žinion perims Kultūros ministerija ir tokiu būdu jis gaus valstybinį finansavimą. Kartą atvažiavo į Klaipėdą kultūros ministro pavaduotojas, atsakingas už tokius reikalus. Mudu su Žaliu pasiruošę laukiame jo tam pokalbiui. O jis atvažiavo jau ne visai tinkamas tokiai šnekai, ir kai Žalys pradėjo kalbėti, kad galbūt ministerija kažkaip galėtų išspręsti tą pavaldumo klausimą, tas atšovė: „Ot, jolki palki, pasistatė ir dabar nori dar mums įkišti. O kas jūsų prašė statyti?“

– Jis gi visą širdį į tą muziejų sudėjo…

– Jis į viską, ko imdavosi, širdį dėjo… Iki smulkmenų rūpindavosi kiekvienu objektu. Pavyzdžiui, kai Kultūros rūmus remontavo, dabartinį muzikinį teatrą… Kultūros skyrius buvo to pastato trečiame aukšte. Po darbo valandų ateina Žalys – einam į statybas žiūrėti, kaip ten viskas daroma. Tuo metu klojo vestibiulyje plyteles. O tos plytelės tada buvo labai didelis deficitas ir gauti atitinkamo rašto buvo praktiškai neįmanoma. Kažkokių atvežė ir reikėjo iš jų išsirinkti, „išlaužti efektą“ (juokiasi). Darbininkai suklojo tas plyteles ir užpylė pjuvenomis, kad nesusigadintų vaikštant. Mudu prasišlavėme saujomis tas pjuvenas ir žiūrime, ką jie ten sudėjo. Na, visiškai netaikydami sudėjo – netinka! Iš ryto aš tiems vyrams: štai šitą, šitą, šitą išimame. Kitą kartą po tokio mūsų pasivaikščiojimo ryte skambina Žalys: „O kokios bus salės durų rankenos?“ Galvoju: aš parvažiavau namo ir užsiėmiau savo reikalais, o jis dar kartą mintimis ėjo per tuos rūmus ir užkliuvo už durų rankenos. Vadinasi, jis parėjęs namo viską permąstė iš naujo…

1_1988_m_1

1988 m. Klaipėdos parodų rūmuose. Antras iš kairės A. Žalys, trečias – LKP Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius. Vyto Karaciejaus nuotr.

Aprėpė visumą

– Darbo valandų neskaičiuodavo?

– Visi žinojo, kad jo vairuotojas laisvadienių šeštadieniais neturi. Šeštadienio rytą Antanas važiuodavo pas Žalį, šis sėda į mašiną ir keliauja per miestą – aikštes, gatves, savo kuruojamus statybos objektus. Pirmadienio rytą vykdavo gamybinis ir tada aptardavome reikalus, kur kas negerai, kur ką reikia padaryti. Jis viską matė, viską žinojo ir nebuvo to, kas jam nerūpėtų.

– Ar tai įmanoma vienam žmogui?

– Jis buvo miesto šeimininkas. Turėjo Dievo dovaną matyti visa šita lyg iš viršaus. Šitiek buvo mieste gamyklų, trys statybos trestai: statybos, remonto ir požeminių darbų, šitiek valdybų, vyko statybos, fabrikai dirbo, viskas judėjo. Ir viskas ėjo per Vykdomąjį komitetą. Netgi tos gamyklos, kurios buvo sąjunginės, su jomis taip pat buvo daug visokių rūpesčių, nes žmonės tai buvo klaipėdiečiai, jie turėjo gyventi, jiems turėjo būti sukurta visa infrastruktūra. Tai buvo miesto rūpestis.

– Turėjo daug pagalbininkų?

– Jis puikiai suprato, kad be komandos nieko nėra. Vykdomajam savo komandą rinko labai kruopščiai. Kurie buvo užsilikę – liko ilgam, kurie atėję nepritapo, tie ilgai ir nebuvo. Bet kaip jis džiaugdavosi, kai jam pavykdavo rasti tokių žmonių! Pavyzdžiui, buvo toks atvejis. Dar statybos metu pradėjo išilgai skilti vidinė Parodų rūmų siena. Ir tas plyšys nemažėja. Juoko nedaug. Susirenka restauratoriai, valdyba, kuri statė tą priestatą, visi inžinieriai. Stovi, mato tą plyšį ir aiškina: viskas, pamatai skleidžiasi, visas tas namas eina velniop… Pamitinguojame ir išsiskirstome. Po savaitės vėl gamybinis, vėl mažas mitingėlis ir vėl išsiskirstome. Ateina į Vykdomąjį dirbti Žalio pavaduotoju statybininkas profesionalas Kazimieras Vaišvila. Pamatė jis tą plyšį per eilinį gamybinį, kad pasakys vyriškai, kad išaiškins – po savaitės to plyšio nebeliko. Kažkokiais reikalais nueinu pas Žalį ir išėjo kalba apie jo naują pavaduotoją. Sakau Žaliui: atėjo Vaišvila, pasakė taip, kad nekartosiu, bet tas plyšys jau baigia susispausti. „A jo?“ – veidas nušvito iš džiaugsmo, kad jam pavyko susirasti tokį pavaduotoją, kuris atėjo, „paspaudė“ ir sutvarkė. Labai mokėjo džiaugtis žmonėmis. Jo dešinioji ranka visus tuos metus buvo pirmasis pavaduotojas Valentinas Greičiūnas.

– Žalys skyrė dėmesio ne tik statyboms, bet ir kultūrai?

– Kalbėti, kad jis, tarkime, vien kultūra užsiiminėjo, negalima. Jis ugdė miestą ir ugdė jame kultūrą, siekė, kad miestas būtų kultūringas. Aš taip manau. Dievas jam davė dovaną suvokti, aprėpti visumą, kad tame mieste negali būti „duobių“. Ir jis, mano manymu, stengėsi, kad miestas tolygiai vystytųsi visomis plotmėmis.

Kultūros srityje jis daugiausiai dėmesio skyrė tiems darbams, kurie turėjo didžiausią išliekamąją vertę. Tai pirmiausiai buvo Jūrų muziejus, Parodų rūmai arba, tarkime, Muzikinis teatras.

– Kokių idėjų jam nepavyko įgyvendinti?

– Nespėjo įkurti vaikų baleto teatro. Mes turėjome „Žiogelį“, vadovaujamą Elvyros Bungardienės, kuris jau buvo „nugriaudėjęs“ per visą sąjungą, koncertavęs Kremliaus rūmuose. Bet jau nebesuspėjome to padaryti. Netgi vieta teatro pastatui buvo numatyta Daukanto gatvėje, toje vietoje, kur stovėjo kojinių fabrikas.

Buvo pradėtos dėti didelės pastangos Jono kalnelyje įrengti plaukiojančią koncertų aikštelę su vandens uždangomis, su grojančiais fontanais. Architektas Vytautas Nasvytis jau netgi buvo pabraižęs eskizus. Bet visa tai liko už borto.

Dar buvo idėja dviejuose raudonuose sandėliuose prie upės įkurti lietuvių išeivių dailininkų darbų galeriją. Ta mintis subrendo paskutiniaisiais prieš nepriklausomybę metais, kai mūsų buriuotojai plaukė per Atlantą. Įdavėme jiems laišką, kuriame kreipėmės į dailininkus, į lietuvių bendruomenę, kad norėtumėme įkurti galeriją ir net patalpas tam turime. Nespėjome. Tačiau galbūt tie mūsų užmojai davė pagrindo, kad Domšaitis į Klaipėdą atėjo.

5_1997_09_1

1997 m. rugsėjo 1 d. M. Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. Vyto Karaciejaus nuotr.

Negailėjo savęs

– Žalys stengėsi į Klaipėdą pritraukti kuo daugiau kultūros žmonių. Kokiais būdais jis padėdavo jauniesiems specialistams?

– Jis labai rūpinosi jaunaisiais specialistais. Pavyzdžiui, baigę Konservatorijos fakultetus klaipėdiečių vaikai norėdavo likti Klaipėdoje. O tada buvo tokia tvarka: jei vaikas registruotas pas tėvus, jis negali atsistoti į eilę butui gauti, galės tik tada, kai išaugs šeima ir bute trūks kvadratūros, praktiškai – be prošvaistės sulaukti savo buto. Sutarėme tokius jaunus specialistus registruoti prie Kultūros skyriaus. Ne vienas iš dabartinių garsių Klaipėdos kultūros žmonių savo karjerą yra pradėjęs registruotas Kultūros skyriuje.

– Ar Žalys sveikindavo savo darbuotojus asmeninėmis progomis?

– Sveikindavo jubiliejų proga. Tačiau pats į savo sveikinimą reaguodavo kažkaip… Atsimenu, vieną kartą per Žalio gimtadienį po Vykdomojo langais buvo atvarytas pagroti orkestras. Tai buvo, aišku, nonsensas. Nieko jis tada niekam nesakė, bet kai atėjo kitas gimtadienis, paskambino man ir delikačiai paprašė: „Nepatogu sakyti, bet gal tu gali pašnekėti, kad šitokių dalykų nebūtų.“ Jis nemėgo pompastikos.

– Ar tiesa, kad Žalys pats rašydavo savo kalbas?

– Tiktai pats. Jis turėjo padėjėją, kuris nebuvo literatas, bet buvo labai kruopštus ir surinkdavo jo kalboms faktinę medžiagą. Žalys pasirašydavo savo kalbos planelį, ir kur reikėdavo skaičių, datų, papildydavo ta surinkta medžiaga. O kalbas jis tik pats pasiruošdavo.

– Ar iškalbingas buvo? Improvizuodavo?

– Improvizuodavo. Kaip jis tau neimprovizuos, jei susikviečia penkis šešis direktorius į kabinetą ir jie visi, žinodami, kad negali ir nenori daryti, turi išeiti įtikinti, kad jie gali ir nori tą daryti (juokiasi). Be abejo, darė poveikį ir jo autoritetas. Kito niekas taip ir neklausytų. Bet kadangi kalbėjo Žalys – kitas klausymasis buvo.

– O koks žmogus, jūsų nuomone, buvo Žalys? Kaip bendraudavo su pavaldiniais?

– Jis buvo griežtas. Negailėjo nei savęs, nei mūsų. Jam reikėjo, kad dirbtume. Jo komandos žmones Lietuvoje apibūdindavo: „Jis ne durnas, jeigu jį tiek metų Žalys laiko.“ Vadinasi, jam reikėjo, kad būtum ir nekvailas, ir darbštus. Tai buvo tam tikra praba. Kita vertus, jis buvo dėmesingas. Jis žinojo mūsų bėdas, nors niekas neidavome jam guostis.

Jis turėjo dvi knygeles – raudoną ir juodą. Raudonoji buvo skirta užsirašyti kasdieninius darbus. Į juodą knygelę rašydavosi itin svarbius jam dalykus. Ir dažnai kolegos, kalbėdami apie kokius nors reikalus, klausdavo vieni kitų: ar Žalys užsirašė? O į kurią knygelę? Jeigu į juodą – vadinasi, viskas bus gerai.

Jis mokėjo vertinti. Jeigu jis matė, kad tu negaili savęs tam reikalui, jis nieko negailėjo ir tau. Buvo linksmas žmogus. Tik nedaug turėjo progų pasilinksminti. Bet visokiuose gamybiniuose ar keliantis keltais į skulptorių simpoziumus, jei buvo geros nuotaikos, jis mėgdavo juokauti.

Mano tėvas turėjo vieną kriterijų geram žmogui apibūdinti: padorus žmogus. A. Žalys buvo iš tikrųjų reto padorumo žmogus. Tokį jį pažinau ir toks jis man atrodė.

Parašykite komentarą