Po pirmosios knygos konkurso nugalėtojų viršeliais – poezija

Lietuvos rašytojų sąjunga po pirmosios knygos konkurso šįkart išleido dvi knygas. Nugalėtojos Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge” ir prizinę vietą užėmusios Dovilės Kuzminskaitės „Namas su paukščio ženklu”. Abi įsileidau į savo namus ir laiką, atsiverčiau ir buvau kaipmat įtraukta.

Įdomus sutapimas – abiejų autorių pirmosios knygose ryškėja Pietų kraštų balsai (Ispanijos ir Italijos).

Pirmiausia D. Kuzminskaitės rinktinė „Namas su paukščio ženklu” patraukė tvarkinga struktūra. Turinyje matyti, kad poetė skaitytoją vesis per namus, nuo prieangio, per pusrūsį, kambarius, leisdama pasidairyti pro langus iki pat palėpės. Šitaip įvardyti rinktinės skyriai, bet prieš peržengiant namų slenkstį laukia eilėraštis „Siesta”. Ispaniškas gaivinančio sąstingio metas, kai saulė per kaitri ir diena per sunki. Kai žmonės ir gamta prislopsta, panyra į mieguistą ramybės būseną, laukdami  pavakario gaivos. Siesta įveda į eilėraščių laiką ir erdvę, nurodo sąlygas jų „nutikimui”.

„Ir jei kas nutiko, tai buvo veikiausiai prieš tris –

Tai metas, artėjant akimirksniui tam, kada norisi ploti,

Nes saulė suskils į mažų mažėliausias dalis,

O tu taip ir paliksi – nebesupratęs – spoksoti”. („Siesta”, 5 p).

„Namo su paukščio ženklu” poetinį žodyną sudaro miesto peizažas ir jį supantis laikas – naktis, vakaras. Gamta srūva iš vieno paros meto į kitą pereinančio dangaus spalvomis, liečiasi medžių šakomis, krenta žiedlapiais, sniegu ir lietumi. Eilėraščių Aš – gana vienišas, stebintis. Tos plačiai atvertos akys, fiksuojančios kintančią aplinką ir joje sutinkančios save, yra labiausiai įstrigęs rinktinės bruožas. Miestas, naktis, kartkartėmis juntami kaip vienas juslingas gyvūnas – toks kūniškas, nors ir be aiškios kūno konstitucijos (tamsa juk gerai slepia bet kokias ribas).

Sugebėti pajusti save kaip tokį gyvūną, bet kartu ir stebėti iš šalies – tai didesnio suvokimo laisvė. Mat mūsų kūnai, kad ir kaip gražiai skambėtų poezijoje (žinot, apie ką kalbu – visos tos lūpų rožės ir t. t.) vis dėlto yra riba, sunkiai peržengiama riba. D. Kuzminskaitė stebėdama ir nebijodama pradingti tamsoje kartais ją peržengia: „<…> skleidžiasi upėje šviesų lelijos, / pulsuoja žvaigždės, žodžių venos / įsiręžia, nubunda, kur bedingsi – / jauti: minutė, dar kita – ir plyši,<…>” („Paribyje”, 30 p). Vienintelis mane kiek blaškęs dalykas buvo juntama pastanga išlaikyti gana griežtą eilėraščių formą, ir kartais sutikdavau žodžių, kurie kliuvo, atrodė besijaučiantys kiek nejaukiai ir ne savo vietoje.

Konkurso nugalėtojos R. Brundzaitės poezijoje skamba Italija. Vilniaus ilgesys būnant Italijoje, Italijos ilgesys būnant Vilniuje. Kartais skirtingos kultūros persipina veik fiziškai – Vilniaus gatvėmis sklinda apelsinmedžių žiedų kvapas, o sniegenų kakliukai rausta migdolmedžio žiedų spalva. Eilėraščiai kupini metaforų, labai vaizdingi, vyrauja rega.

R. Brundzaitės eilėraščiai panašūs į sapnus – gyvenimo kąsniai apsiveja prisiminimų ir ateities sluoksniais, skirtingų potyrių sankirtos gimdo subtilius siurrealistinius tvarinius. O per juos, kad ir kokie fantastiniai būtų, atsiveria universalios jausenos, pažįstamos kiekvienam nors kartais stabtelinčiam su klausimu „gyvenime, kas tu?”. Tai tos beveik pagaunamos žinojimo akimirkos – šalia, veik liečiamos, išsprūstančios, pripildančios nerimo ir įvairių nuojautų.

Rinktinės eilėraščių augimas atrodo natūralus ir laisvas, o jų širdies plakimo vardas dažniausiai – ilgesys. Gana dažnai kreipiamasi į adresatą, kuris lyg ir yra trokštamas aistros objektas, bet jį nuo kalbančiosios visada kažkas skiria – kartais lėktuvų ir traukinių atmatuoti atstumai, kartais vėstančiais patalais slenkantis laikas. Įdomu tai, kad nepaisant trykštančio juslingumo, kalbančioji renkasi literatūrą vietoj kūno, „ir vis dėlto / labiau nei tave / myliu poeziją”. Gal skambesys, gal formuluotė kaipmat primena seną prancūzišką meilę ir atvirkštinę jo ištarmę, „Labiau myliu / tavo LŪPAS / nei savo knygų LAPUS” (Jacques Prévert).

Rinktinė prasideda eilėraščiu „ties bernardinais”, kuriame laikas įgauna savo tikrąjį, perregimą, veidą. Eilėraštyje nuostabiai užpildoma erdvė, nuo apačios ir iš viršaus, o „spiečiai” nepalieka galimybės tuštumai tarpe tarp viršaus ir apačios. Erdvė užpildyta, o žvilgsnis jau vedasi tolyn senamiesčiu, kurs lyg ir čia, lyg ir labai seniai, kol atsiremiama į upę, lėtai rašančią visų istoriją.

Rinktinės skyriai sunumeruoti, išskyrus ketvirtąjį, pavadintą „Undinės dainos” – jame stipriausia Italijos koncentracija. Rinktinė baigiasi eilėraščiu „Drugelių kapinės”, kuris gali būti perskaitomas kaip rinktinės pavadinimo šifro raktas. Ar drugys, ar žmogus – jų abiejų gyvenimas lygiai toks pat akimirksnis. Paradoksalu, jog šiame trumpame blyksnyje telpa tokios tirštos patirtys: susiraizgę miestų gatvės, kava, lėktuvai, meilė ir meilės. Į amžiną nežinios rūką susisupęs mus peraugantis žinojimas.

Parašykite komentarą