MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Nekonceptualioji tapyba

Tiesą sakant, nekonceptualiosios tapybos šiais laikais ir nebūna. Gyvename pannominalizmo areale (gal net ir liūne ar tarpeklyje – jeigu operuotume ne tik horizontalių, bet ir vertikalių vektoriais, bet be jokio vertinamojo tono). Bet koks bet kurio tapytojo atliktas judesys (nuo buitinio iki estetinio) gali būti ir yra konceptualus, pačiam atlikėjui to net ir nesuvokiant.

tapyba12

Tad nekonceptualioji tapyba yra tiesiog pati netapyba – kaip antai architektūra, skulptūra, dizainas, vainikėlių pynimas.

Heinz-Hermann Jurczek arba Linas Liandzbergis galėtų būti nekonceptualiosios tapybos pavyzdžiais. H. H. Jurczekas tartum tepa dažą dėl tepimo, formuoja tekstūrą dėl tekstūros, o L. Liandzbergis lyg ir konceptualizuoja akademinę tapybą ir vaikiškų žaidimų industriją, visgi jie tai daro visiškai intuityviai. H. H. Jurczekui patinka formuoti paviršius, L. Liandzbergis „kaifuoja“ nuo užpildytos plokštumos – šių menininkų tapybiniuose judesiuose nėra tapybinės refleksijos. Štai čia slypi nekonceptualiosios tapybos motyvacija. Jokios refleksijos, jokių sentimentų, šiek tiek mechanikos ir labai labai daug nuoširdaus ir kruopštaus darbo – štai tokia yra nekonceptualioji tapyba. Galima sakyti, kad joje konceptualizuojamas pats tapybinis procesas, bet tai nebūtų nei tikslu, nei teisinga, nes realiai ten niekas nekonceptualizuojama. Nekonceptualūs tapytojai tiesiog mėgsta tapybą, jie yra įsimylėję patį tapymą (puikiai žinoma, kad konceptualizuojama arba net tiesiog reflektuojama / analizuojama meilė praranda dalį to, kas leidžia pačią meilę vadinti meile). 

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą