MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Konceptualioji tapyba

Žodžių junginyje „konceptualioji tapyba“ esama didelio prieštaravimo (tokio paties lygio bei stiprumo, koks būdingas ir feministinei tapybai). O kaipgi – juk konceptualusis menas skeptiškai, neigiamai žvelgia į tokį dalyką kaip estetinis procesas, be kurio tapyba, regis, išvis negali gyventi.

tapyba11

Estetinis procesas aktualus net ir tokiems tapybiniams požiūriams, kuriems jis esą nėra aktualus (op artas, minimalizmas ir panašiai). Konceptualioji tapyba galbūt ir yra lygiai tokia pati dviveidė – akcentuojant koncepcinį meno kūrinio primatą, tapyba tartum ignoruojama. Visgi taip nėra – konceptualioji tapyba nėra nukūrinta. Atvirkščiai – konceptualioji tapyba iš dalies tapati Nietzsches antžmogiui – ją galima vadinti ant-tapyba. Ir dėl labai paprastos priežasties – konceptualioji tapyba ne ignoruoja, o konceptualizuoja patį estetinį (tapybinį) procesą. Tokiu būdu tapyba įgauna titaniškų galių. Žinoma, nesėkmės atveju tas ubermenschas gali transformuotis į neveiksnų golemą.

Konceptualioji tapyba – tai Linas Katinas, Linas Jusionis, Ričardas Nemeikšis, Eglė Ridikaitė. Kas jungia šiuos tapytojus? Ogi pasakojimas (konceptas) kaip tikslas ir kaip šiokia tokia priemonė. Konceptualistai primena indėnų karius – iš pirmo žvilgsnio akmeniniai veidai, rūstūs žvilgsniai, o po tuo tvirtu kiautu slypi plepalai ir kalbelės. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kiek pats tapytojas (indėnas) parodo savęs ir savojo konceptualizmo. Štai L. Jusionis gali būti ir estetišku tapytoju – jeigu ne tarp jo tapomų natūros objektų esančios plokštumos, L. Katinas – postekspresionistiniu, jei nebūtų koncepcinį pradą jo tapybai suteikiančių užrašų ir inskripcijų, tankų bei haiku.

Konceptualioji tapyba yra sudėtinga ir didinga savo universalumu, daugeliu atvejų ji apima visas tapybos apibrėžtis ir kategorijas, tarytum būdama ir jose, ir tarp jų, ir už jų. Tai ir stiprioji, ir silpnoji konceptualiosios tapybos pusė, nes jai trūksta vieno dalyko – aiškaus susifokusavimo į vieną temą, vieną elementą, vieną fragmentą. Tai yra kaip rūkas, kuris, nutrindamas daiktų kontūrus, pateikia tik jų siluetus (tartum esmę), kartu redukuoja kai kuriuos iš tiesų esminius charakterio ypatumus. 

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą