MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Ekspresyvioji–ekspresionistinė–postekspresionistinė–neoekspresionistinė tapyba

Paprastai žmonės (net ir patys tapytojai) nedaro esminės perskyros tarp šių tapybos rūšių. Vadindamas save „ekspresionistu“, tapytojas gali būti tiesiog „ekspresyviu“, o postekspresionistas – neoekspresionistu.

tapyba5

Kokie yra skirtumai?

Ekspresyvioji tapyba – tokia tapyba, kurios išraiška paremta spalvos gryninimu, koloristinių santykių aštrinimu ir potėpio laisvinimu.

Ekspresionistinė tapyba yra tokia pati. Tačiau skirtumas tarp ekspresyviosios ir ekspresionistinės tapybos yra toks pat, koks egzistuoja tarp trumpalaikio lietaus ir ilgai trunkančios liūties. Ekspresyvumas – tai taktika, ekspresionizmas – strategija.

Panašiai yra ir su postekspresionizmu ir neoekspresionizmu. Postekspresionistas gali, bet nenori, neoekspresionistas – nori, bet negali. Pirmasis jaučia ryšį su ekspresionizmu, tačiau nori jį bent minimaliai atitolinti, neoekspresionistas nori tą ryšį, santykį užmegzti ir aktualizuoti.

Henrikas Čerapas atstovauja ekspresionistinei tapybai. Gintaras Palemonas Janonis – postekspresionistinei. Jonas Gasiūnas – neoekspresionistinei tapybai. Viską iliustruoja potėpis. H. Čerapas potėpį tepa ir lieja, kapoja ir bado (kaip D’Artanjanas su špaga prieš kardinolo gvardietį, pastarasis – tai viskas mene, kas nesusiję su tapyba), G. P. Janonis potėpį tiesiog tepa ir dar piešia (lyg Pigmalionas, norintis atgaivinti ir išbučiuoti įsimylėtą Tapybą), o J. Gasiūnas potėpį smilko (tartum klapčiukas „kadylina“ šventųjų tapybos pamaldų – Missa Defunctorum Pinxitorum – metu).

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą