MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Akademinė tapyba

Lengviausia yra sakyti, kad akademinė tapyba yra tapati klasicistinei. Taip, broliai Caracci čia būtų rimtas argumentas. Tuomet akademinė tapyba – tai toji, kuriai vertybė iki šiol yra Michelangelo tvirtumas, Tiziano ir Coreggio koloritas, Raphaelio grakštumas, Leonardo subtilumas. 

tapyba3

Tačiau mūsų dienomis akademinė tapyba gali būti bet kokia – ir moderni, ir postmoderni, ir komercinė, ir nekomercinė. Esminis vardiklis yra taisyklė. Tapyba, susaistyta taisyklių, kanonų ir dogmų, yra akademinė.

Žygimantas Augustinas ir Paulius Juška yra du akademinės tapybos antipodai. Vienas (pirmasis) ieško laisvės akademizmo apsuptyje, kitas atsiduoda, leidžiasi išprievartaujamas akademizmo, vergiškai jam tarnauja, džiaugiasi vykdydamas akademinės dogmatikos reikalavimus besąlygiškai ir be jokių kompromisų. Studijinis piešinys tegul nebūna panacėja suvokiant šių dviejų tapytojų kūrybą, visgi jis atlieka savotiško nekaltybės diržo funkciją. Tai kaip antsnukis, neleidžiantis išsivaduoti, kaip skafandras, apsaugantis nuo pašalinių (keliančių asociacijas su jutiminiu pasauliu bei didžiąja intuicija) įtakų. Studijinis piešinys kaip kiautas galbūt atskleidžia ir šių dviejų akademinių antipodų stiprybes bei silpnybes. Viena vertus, Ž. Augustinas yra laisvas jam suteiktų gebėjimų dėka, jis krypsta link konceptualizmo, kita vertus, P. Juška yra virtuoziškesnis formaliąja prasme, tačiau jo tapyba įgauna vis daugiau ir daugiau dekoratyvumo bei išorinių puošmenų.

Ši publikacija yra projekto „Meno terminalas. Tapybos leksikonas-etiketažas. I dalis“ dalis

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika. Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse. Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą