MENO TERMINALAS: TRUMPASIS TAPYBOS KURSAS. Modernioji tapyba

TAPYBOS LEKSIKONAS-ETIKETAŽAS (I DALIS)

Kokia yra tapybinio leksikono-etiketažo konstravimo esmė ir tikslas? Visas gyvenimas, juo labiau kultūrinis-parodinis, yra sudarytas iš įvairiausių konvencijų ir kitokių susitarimų, kuriuos mes galime vadinti labai paprastai – etiketėmis. Meno pasaulyje mėgstama švaistytis tokiais apibendrinimais (tiksliau – antinomiškomis jų poromis), kaip „gabus-negabus“, „daug žadantis-iššvaistęs pasitikėjimą“, „geras-prastas“ ir panašiai. Dėl tokių etikečių klijavimo arba meno dėliojimo į stalčiukus pagrįstai ir nepagrįstai užsipuolami bei kaltinami dailės kritikai ir dailėtyrininkai. Tad nusiimkime kaukes, ponai, ir užklijuokime ant kiekvieno tapybos fenomeno inventorinę etiketę – leiskime jai, tapybai, prakalbti normatyvine leksika.

Tapybinio leksikono-etiketažo pagrindinis tikslas ir yra įteikti į meno (konkrečiai – tapybos) naudotojo rankas tam tikrą sąvokinį vadovą, su kuriuo jis galėtų nepasiklysti klaidžiose parodinėse ir kultūrinėse erdvėse.

Vienas iš šio veikalo uždavinių taip pat yra kategorijų nustatymas ir klasifikacija, fokusuojant žvilgsnį į nūdienos tapybos (o ir meno apskritai) tendencijas ir ypatybes. Kaip minėta anksčiau ir kaip sakė nemirtingasis Lao Dzė, viskas yra sudaryta iš priešybių, tai yra antinomijų, – čia turbūt ir slypi DIDŽIOJI TAPYBINĖ HARMONIJA.

Modernioji tapyba 

tapyba1

Moderniąją tapybą dar galima vadinti sezaniška tapyba, arba tapyba a la Cézanne. Kodėl? Todėl, kad dar kartą pakartosime banalią tiesą apie istorinį Sezano nuopelną. Būtent šis dailininkas pradėjo tapyti ne aplinkinį pasaulį, o jo suvokimą. Tikrovė esą sudaryta iš atsitiktinių vaizdinių, kurie tik racionalaus mąstymo (vizualizuoto geometrinių figūrų pavidalais) dėka suveriami ant vientiso ir nekintamo percepcijos iešmo. Sezanas yra Sezanas, o tapyba, nesvarbu, kokia būtų plastiniu ir formaliu aspektais, mina jo išmintu taku. Kartais toji tapyba išoriškai gali būti visiškai iracionali, tačiau net ir tuo (ar tiksliau – ypač tuo) atveju ji yra absoliučiai sezaniška – tai yra „panpercepcinė“.

Modernios – sezaniškai percepcinės tapybos pavyzdžiu galėtų būti tai, ką daro Audronė Petrašiūnaitė. Regėtųsi (bet tik iš pirmo žvilgsnio), kad jos spalviniai deriniai (o kas yra tapyboje svarbiausia, jeigu ne jie?), kompozicinės struktūros ir piešinys (tiek, kiek jo yra) sudėlioti, taip sakant, „iš kojos“ – tai yra visiškai atsitiktinai. Visgi atsitiktinumo (žinoma, šis faktorius egzistuoja, ir net labai, tačiau nėra lemiamas) čia nėra jau tiek ir daug. Tiesiog A. Petrašiūnaitė daro tai, kas yra numatyta jos sąmonės labirintuose – apskaičiuodama, atmatuodama, pridėdama. Būtent atsitiktinumai čia yra suverti ant tapybinio iešmo (senovės kinai, kad ir Wan Wejus, tai pavadintų „kaulu“). Modernią tapybą graduojant, skaidant pagal to atsitiktinumo ir racionalumo santykį, kitu šio susisiekiančio indo antipodu A. Petrašiūnaitei būtų Ramūnas Čeponis. Jis nėra toks gilus kaip Sezanas transcendentinės obuoliuko esmės pagavos atveju (visgi R. Čeponio akis slenka paviršiais – panašiai einantis ar važiuojantis žmogus savo akyse mato mirguliuojančius tvoros statinius), tačiau intuicijos dėka tiek pats tapytojas (R. Čeponis), tiek žiūrovas (juo galite būti ir Jūs, skaitantys šias eilutes) jaučia, kad už minėtos tvoros (čeponiškų struktūrinių elementų) glūdi kažkokia esminė prasmė. Esmė, ir tiek.

PROJEKTĄ RENGĖ
Kuratoriai: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus
Komiksai: Miglė Anušauskaitė
Tekstai: Vidas Poškus

Parašykite komentarą