POETINĖ PROVOKACIJA IV. JUSTINAS MARCINKEVIČIUS. AR VIS DAR SVARBUS?

Šią poetinę provokaciją galima vadinti ir eksperimentu, apklausa ar tiesiog pokalbiais. Jie įvyko pastebėjus sutrikusį „poezija ↔ žmogus” ryšį ir buvo įkvėpti Mindaugo Nastaravičiaus laidos „Literatūros akiračiai” per LRT radiją.

Ar klaipėdiečiai skaito poeziją? Ar ji reikalinga bei naudinga žmogui? Ar kiekvienas gali būti poetas? Apie ką yra šis Justino Marcinkevičiaus eilėraštis? Atsakymų ieškota vaikštinėjant po tokias poetiškas vietas kaip turgavietė, senamiestis ar miegamųjų rajonų kiemai… 

Sugalvojo mane tokį:
Šitaip – gražų, taip – negražų,
Šitaip – gerą, taip – negerą,
Šitaip – didelį, taip – mažą,
Šitaip – linksmą, šitaip – liūdną,
Šitaip – jauną, šitaip – seną,
Dar gerai, kad man pridėjo
Šitiek – paukščio, šitiek – medžio:
Tai žaliuoju, tai siūbuoju,
Tai, savy nutūpęs, čiulbu.

J. Marcinkevičius (1930–2011) dažniausiai vadinamas „tautos sąžine”, „tautos poetu”.

S. Parulskis knygoje „Mano tikėjimo iltys” gana ironiškai rašo apie sovietmetį: „Maistas tais laikais būdavo fizinis ir dvasinis. Fizinį gamindavo kolūkiečiai, o dvasinį – liaudies poetas Justinas Marcinkevičius”. Ši citata atskleidžia ir tuometinę Marcinkevičiaus svarbą. O ką apie jį atskleidžia praeivių pasisakymai šiandien?

Parašykite komentarą