Gytis Skudžinskas. Spekulianto provokacija

Pakviesti Gytį Skudžinską „į miestą“, nes „reikia pakalbėti“, paskatino kelios priežastys. Aktualiausias įvykis – vasarį įvykę knygų atlaidai, Vilniaus knygų mugė, kurioje buvo paskelbti Kultūros ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus dailės akademijos organizuojamo Knygos meno konkurso nugalėtojai.

GyS

GyS

Konkursui pateiktos 86-ios pretendentės, kurios siekė įvertinimo meniniu apipavidalinimu bei poligrafiniu atlikimu, konkuravo keliose kategorijose. Gyčiui Skudžinskui paskirta Vilniaus dailės akademijos premija už Eglės Deltuvaitės sudarytos knygos „Kristijonas Donelaitis, Arturas Valiauga. Apie ilgesio žemę“ apipavidalinimą.

Jau praūžus Knygų mugei aplankau Gytį Prospekto galerijoje. Susitikimą ištaikau sunkiai, mat Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, kur Gytis atlieka parodų kuratoriaus pareigas, intensyviai rengiamasi parodai Minske. Reikia atrinkti, paruošti transportavimui kolegų darbus, pačiam vykti į Baltarusiją ir juos išeksponuoti. Vizos, pakavimai, komunikacija su menininkais ir organizatoriais, būsima kelionė: gaišatis ir sumaištis, kurios neišvengiamos ruošiantis užsienio parodoms. Šiuo atžvilgiu Gytį vadinu kolega.

Prieš kelerius metus, Klaipėdos dailės parodų rūmuose rengdami parodą „Sukurta Klaipėdoje“, kvietėme Gytį išgryninti parodos koncepciją, atrinkti dalyvius ir padėti įgyvendinti projektą. Tai buvo pirmoji mūsų bendradarbiavimo patirtis, kurios vis kartojasi. Vėliau keistai sutapo abiejų pasirinkimas panašiu metu pastumti gyvenamąją zoną iš lygaus pajūrio horizonto arčiau dabartinės Baltarusijos sienos – į barokinį Lietuvos miestovaizdį.

Nutariame keliauti į „Klaipėdos senamiesčio“ kavinę, labai gaiviai apgyvendinusią patalpas Vilniaus turistiniame epicentre – Pilies gatvėje. Tebūnie tai nostalgijos nuspalvinta reklama, juolab kad baro šeimininkų buvome atpažinti ir pasveikinti kaip saviškiai.

Pradedu oficialų dialogą ir vardiju atsirinktus kodinius epitetus, kuriais galėčiau apibūdinti pašnekovą: konkretumas, dalykiškumas, patikimumas – vainikuojamus profesionalumo sąvoka. Bet susikoncentruoti į vieną temą trukdo kuriančiojo multifunkcionalumas, universalumas.

Sunku apsibrėžti sritį, sferą, temą. Šiuokart pasitelkiu gana rafinuotą ir išsamų apibūdinimą – šitaip mano pašnekovas įvardytas pranešime apie menininkų namuose „Lukas“ (Arenshope, Vokietija) šiemet startavusį tarptautinį meno festivalį, kurio programoje pristatė savo naujausią fotografinių sekvencijų kūrinį „Juodas dangus“.

„Gyčio Skudžinsko aka GyS (g. 1975) kūryba apima platų spektrą nuo vizualinių darbų (fotografija, instaliacija, grafinis dizainas) iki garso meno praktikų. Jau beveik dešimtmetį autorius ne tik pats dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje, bet ir inicijuoja bei kuruoja meno projektus, publikuoja apžvalginius ir kritinius tekstus periodikoje. G. Skudžinskas kūrybos procesą traktuoja kaip tiriamąjį darbą, leidžiantį atskleisti vienokius ar kitokius šiuolaikinio pasaulio rakursus.“

Gyčio Skudžinsko darbai

Gyti, kaip tu pats dažniausiai prisistatai?

Tai priklauso nuo to, su kuo bendrauju. Tikrai. Kalbu apie aplinkybes ir kontekstą. Knygų mugėje esu dizaineris, knygų dailininkas. Kalbėdamas apie fotografiją prisistatau fotografu. Dažnai nutinka, kad bendri pažįstami, kalbėdami apie mane, patys atranda naujų faktų. Koks nors kompozitorius, prisiminęs mane kaip bendrą pažįstamą, dažnai nustebina kolegą fotografą, nežinojusį fakto, jog aš dar ir garsus kuriu. Aš apskritai nelinkęs pridėti to apibūdinimo, bet jei reikia, tai atsižvelgiu į pašnekovą.

Nesinorėtų apsibrėžti, išskirti vienos veiklos?

Galbūt šiuo metu rinkčiausi fotografiją, bet tą išgrynintą, konceptualiąją. Naujausią savo garso darbą sukomponavau iš fotokamerų garsų. Įrašinėjau mechaninių aparatų garsus, pavyzdžiui, kaip šūteris veikia. Tai mano kūrybos dalis, susijusi su fotografija ar paveikta vaizdų fiksavimo meno, bet ne grynoji žanro forma.

Tarpdiscipliniškumą aš senokai įvardijau esminiu savo veiklų bruožu. Jau rinkdamasis studijas, sąmoningai ieškojau tokios krypties, kuri nebūtų orientuota į konkrečią discipliną ar apibrėžta viena sritimi, kaip grafika, tapyba. Svarsčiau apie scenografiją arba dizainą. Tai sritys, negrindžiamos vienos konkrečios srities išmanymu ir nebūtinai susijusios su aukštuoju menu. Abiems šioms veikloms yra būdinga įsiklausymas į užsakovą arba kito kūrėjo idėją.

Kodėl nugalėjo dizainas? Atsitiktinai ar sąmoningai pasirinkai šią kryptį?

Kažkaip užsimaniau prie jūros. Brolis įstojo į skulptūrą Vilniuje. Aš jaučiausi tarsi pažinęs sostinę: dažnai važinėdavom čia iš gimtosios Papilės su savo pankroko grupe „Timūras ir jo būris“ koncertuoti, čia buvo daug draugų. Nusprendžiau patyrinėti neatrastą Klaipėdą, o kūrybiškoms studijoms ten didelio pasirinkimo nebuvo. Be to, nebebuvau aštuoniolikmetis, todėl viską dariau sąmoningai. Net buvau kažkur skaitęs, neva užsienyje specialiai praktikuojama keletą metų po mokyklos baigimo nesirinkti savo profesinės srities.

Gali trumpai priminti apie Šiaulius savo biografijoje?

Teko ten studijuoti radiotechniką ir dailės pedagogiką, bet pajutau, kad mokytoju netapsiu. Per daug man buvo gilinimosi į vaiko fiziologinę raidą. Nemanau, kad dailės mokytojui būtina taip puikiai išmanyti vaiko anatomiją ir fiziologiją. Maniau, kad tai mokyklos seselių ir psichologų reikalas, tad pedagogines studijas palikau.

Tiesa, dar studijuodami Šiauliuose su kai kuriais bendrakursiais savarankiškai lankydavome Gintauto Mažeikio, Virginijaus Kinčinaičio, Geraldo „Džerio“ Jankausko paskaitas. Buvome sumąstę, jog būtų idealu, jei studijų programą studentai galėtų susimodeliuoti patys, individuliai. Pasirinkti tas paskaitas, sritis ar dėstytojus, kurie jiems įdomūs, aktualūs ir migruoti per visus Lietuvos universitetus. Neįgyji konkrečios specialybės ar profesijos, bet susirenki aktualių žinių – ne formaliai, bet suinteresuotai.

Ar galima sakyti, jog dizaino studijos Klaipėdoje atvedė tave prie knygų apipavidalinimo?

Studijos Klaipėdoje man suteikė esminius pagrindus: tapybos, grafikos, technologijų, interjero, eksponavimo. Ir dabar Arenshope, ruošiantis parodai, prie manęs priėjo galerijos direktorė, pati baigusi architektūrą, ir pasakė pastebėjusi mano architektūrines žinias, klausė, ar nesu studijavęs šios srities… Kuo įvairesnių sričių išmanymas padeda atsiverti kūrybiškumui ir pasiekti geresnius rezultatus. Mokėdamas komponuoti, laimėsi tiek eksponuodamas, tiek maketuodamas knygas. Man dėstęs Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis sakydavo, kad iš kiekvieno žmogaus gali kažką gauti, tik reikia sugebėti ir norėti tai perimti.

Dar studijų metais aš pradėjau dirbti kuratoriumi, organizuodavau įvairias parodas Palangos A. Mončio  muziejuje ir tuomet naujai įsikūrusiame Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Tai natūraliai išaugo į poreikį sudarinėti ir maketuoti parodų katalogus. Pirmasis „stambus“ mano apipavidalintas leidinys buvo Nidos fotomeninikų seminaro 30-mečiui skirtas fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“.

Kada knygų kūrimas tapo pagrindine tavo veikla? – teiraujuosi Gyčio, prisimindama ilgą jo apipavidalintų leidinių sąrašą bei darbą leidykloje. Gytis atkerta, kad jo gyvenime darbui su knygomis ne visuomet buvo būdingas vien kūrybiškumas, tad jis ir toliau kuravo, fotografavo ir „triukšmavo“ eksperimentiniais garsais. Kartu išprovokuojame G. Skudžinsko reikšmingiausių maketuotų ir apipavidalintų knygų 10-uką. Eilės tvarka nesvarbi:

  • Rolando Rastausko, Remigijaus Treigio Berlinalijos. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2008;
  • Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“, sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Stankevičiūtė, fotografas Gytis Skudžinskas. – Palanga: Antano Mončio namai-muziejus, 2010;
  • Albumas „Klaipėdos menininkų grupė Doooooris“. Sudarytoja Eglė Deltuvaitė; tekstų autoriai Eglė Deltuvaitė, Gintaras Grajauskas, Agnė Narušytė. – Vilnius: Kultūros projektai, 2009;
  • Vidmantės Černiauskaitės „Išvykimo laikas“. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2010;
  • Rolando Rastausko „Bermudų trikampis“. – Vilnius: Kultūros meniu, 2011;
  • „Sukurta Klaipėdoje“, parodos katalogas. – Klaipėda: Klaipėdos dailės parodų rūmai, 2009;
  • Leonido Donskio „99 Baltijos istorijos“. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2009;
  • Algimanto Aleksandravičiaus „Žemaitija, mona meile“. – Vilnius: leidykla „Vaga“, 2013;
  • Kristijono Donelaičio, Arturo Valiaugos „Apie ilgesio žemę / About the Land of Longing“, sudarytoja Eglė Deltuvaitė, tekstų autoriai Eglė Deltuvaitė, Kęstutis Kaminskas, Arturas Valiauga. – Vilnius: Kultūros meniu, 2013.

Ir, žinoma,

  • G. Skudžinsko „Tyla / Silence“. – Vilnius: Kultūros meniu, 2011.

Išskirčiau beveik visas knygas, kurtas drauge su Arturu Valiauga, nes šis fotomenininkas inspiruoja savo darbais, siūlo pats ir neužblokuoja kūrybiškumo leisdamas siūlyti kitam, – priduria pašnekovas. – Po kiekvienos A. Valiaugos knygos, neišskiriant ir naujausios, jausdavausi patobulėjęs.

Gyčio Skudžinsko apipavidalintos knygos

Papasakok apie knygos gimimą. Kokio atspirties taško kūrybiniame procese ieškai kaip materialaus pavidalo sumanytojas? Kas inspiruoja dažniausiai?

Iššūkis. Pats sau jį išsikeliu, net jei ir iš pirmo įspūdžio nesudomina turinys ar leidinio pobūdis. Pradėjęs dirbti dizaineriu leidykloje, pirmą kartą susidūriau su literatūrinių bei dalykinių knygų maketavimu. Tuomet ir išsikeldavau iššūkį – pavyzdžiui, kaip padaryti įdomesnę teorinę medicinos knygą apie vėžio diagnozavimo metodikas su įvairiomis rentgeno nuotraukomis. Informacija labai techninė, specifinė, nepatraukli, bet man būdavo svarbu sukurti gerą darbą. Jei manęs nesudomina knygos turinys ar tema, tuomet užsibrėžiu išmokti ar atrasti ką nors nauja kaip knygos dailininkas. Stebiu pasaulines naujoves, įdomiausius leidinius, interneto svetaines, renku informaciją, semiuosi idėjų.

Kai paimi knygą į rankas, ką pirmiausia pastebi ir vertini?

Įrišimą. Kad ir šiemet Knygų mugėje, per apdovanojimų teikimo ceremoniją, mūsų knygos priėjo apžiūrėti bene geriausias Lietuvos knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis. Jam paėmus knygą, supranti, ką pirmiausia vertina ekspertas. Dar svarbu peržiūrėti knygos metriką. Jeigu ši informacija ir knygos atvartai blogai padaryti, tuomet nebeverta žiūrėti vidun.

Kokios knygos svarbios tau kaip skaitytojui?

Iš paauglystės įsiminė Ričardo Bacho (Richard David Bach) „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ , Džordžo Orvelo  (George Orwell) „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Mano mąstymą, idėjas inspiruoja įvairių filosofų knygos. Čia galėčiau vardinti nenutrūkstamą sąrašą: Algis Mickūnas, Artūras Tereškinas, Chose Ortega I Gasetas (José Ortega y Gasset), Slavojus Žižekas ir daugybė kitų.

Yra nemažai užsienio leidėjų knygų, kurios man svarbios ar įsiminė vizualiai. Išskirčiau knygų grafikų Hiroshi Sugimoto ir Andreaso Gurskio darbus. Dar prieš paėmęs į rankas, visuomet atpažįstu, kurią knygą kūrė J. Jacovskis. Dabar dažniausiai į knygas žvelgiu kaip vizualiųjų menų atstovas.

Prisimindama fotografijų ciklą ir 2011-aisiais jo pagrindu išleistą autorinę fotoknygą, klausiu, ar „Tylos“ tema vis dar aktuali?

Čia ir yra viena iš dažniausių menininkų problemų – nežinai, kada gresia išsikvėpimas, kada privalu sustoti. Su ciklais reikia sugebėti atsisveikinti. Ir dar, manau, svarbu pasitikėti nuomone iš šalies. Man panašiai buvo sudarinėjant „Tylos“ albumą. Atidaviau Gintautui Trimakui fotografijas, kad šis sudėliotų jas į albumą. Pamatęs rezultatą, iš pradžių visiškai nusivyliau. Pasirodė alogiška, kratinys be sistemos, bet negalėjau atšaukti sudarymo struktūros, nes pats prašiau ir pasitikėjau. Praėjus daugiau nei metams perverčiau albumą su laiko nuotoliu ir pamaniau, kad viskas ten puikiai dera. Dėl to džiaugiuosi savo sėkme, kurią patiriu pasitikėdamas kompetentinga kito nuomone, neprisirišdamas prie idėjų, sugebėdamas atsisveikinti su jomis ir ieškoti naujų.

Man asmeniškai GyS konceptualiai asocijuojasi su išmintinga ir iškalbinga tyla. Koncentruotu kalbėjimu. Kas tau pačiam svarbiausia kuriant? Kiek svarbi kritikų ar recenzentų nuomonė?

Meninėje veikloje, net kuriant noise muziką, man svarbiausia yra informacijos problema, pranešimo ir jo turinio santykis. Triukšmas ar, atvirkščiai, tyla tėra priemonės šiai žinutei suformuoti.

Visada įdomu pažiūrėti, kurį sluoksnį mano kūryboje išryškina kritikai, menotyrininkai, eseistai, poetai. Man yra svarbu atrasti naujus požiūrio kampus, medijų sąveikas, koduojant konkrečius informacinius pranešimus.

Aut. past. – Nežinau, kodėl vis  kyla noras provokuoti pašnekovą iškapstant vis naujų epitetų: maištininkas, poetas ir t. t. Kol galiausiai Gytis sugrįžta prie seniau jam patikusio prisistatymo perfrazuojant Sokratą:

Aš spekuliantas – spekuliuoju vaizdais, garsais ir idėjomis.

***

Gytis Skudžinskas – pirmasis interviu serijos „DEDIKUOTA Klaipėdai“ pašnekovas. Serijoje numatoma pristatyti  kuriančius bei visuomeniškai aktyvius žmones, kurie šiuo metu ne(be)gyvena uostamiestyje, bet yra vienaip ar kitaip paveikę Klaipėdos kultūrinį identitetą arba tebedaro jam įtaką  nuotoliniu būdu.

Paklaustas apie Klaipėdos (Senamiesčio teritorijos) vietą ar erdvę, kurią mėgo, prisimena, kur  norisi sugrįžti, Gytis įvardija piliavietės zoną ir fortifikacinės sistemos liekanas – Jono kalnelį ir Pilies jachtų uostelį.

Parašykite komentarą