Goda Giedraitytė: miestas, tapęs kultūros sostine, jau nebegali ja nebūti

Baigiantis 2017-iesiems Klaipėda perleido Lietuvos kultūros sostinės titulą Marijampolei. Mieste tuo metu skaičiuojami įvykę renginiai ir pokyčiai, atvykę turistai. Sunku patikėti – kultūros sostinės programoje buvo maždaug 300 renginių, o vietinių turistų srautas šiais metais išaugo net 20 proc. Apie įtemptus, bet kupinus atradimų metus ir tai, kuo uostamiesčiui buvo svarbus Lietuvos kultūros sostinės titulas, pasakojo šį didžiulį projektą koordinavusios VšĮ „Klaipėdos šventės” projektų vadovė Goda Giedraitytė.

Goda Giedraitytė. Vytauto Petriko nuotr.

 Pabaigos nejusti

– Gruodžio pabaigoje vyko Klaipėdos kultūros sostinės metų uždarymo renginys. Tai oficialus finišas. Kokie pirmi jausmai apėmė supratus, kad tai – šių didelių metų pabaiga?

– Įvyko oficialios pabaigtuvės, gintarinio „Kultūros medžio” perdavimas Marijampolei, bet širdyje nejusti, kad viskas baigiasi. Ir nesinori, kad baigtųsi. Norisi, kad kultūros katilas ir toliau virtų. Norisi išlaikyti tempą, energiją, sambūrį. Šie metai buvo tikrai fantastiški – ne renginiais, bet tuo, kad kultūros žmonės pradėjo ieškoti ryšių, bendrauti, kur kas daugiau dirbti kartu.

– Kas buvo sunkiau – pasiruošti šiems metams ar suvaldyti jų sklandžią tėkmę?

– Man atrodo, kad pirmas pusmetis buvo sunkesnis. Reikėjo sukoordinuoti daug dalykų, juk turėjome bendrą komunikacijos platformą. Prireikė laiko, kol ją perprato visos įstaigos, kol susigaudė, kaip komunikuojame, kaip daroma bendra sklaida. Gal skamba keistai, bet užtruko, kol visi patikėjo, kad kažkas padeda, juk buvo įpratę veikti savo jėgomis.

– Kelių žmonių komanda dirbo visą administracinį darbą?

– Prisidėjo visas „Klaipėdos švenčių” kolektyvas. Bet dirbti su šiuo projektu buvome deleguotos trise – komunikaciją kuravo Živilė Putnienė, Rūta Steponavičienė buvo atsakinga už projektų koordinavimą ir viešinimą, aš dirbau visos programos koordinaciniu lygmeniu.

Titulas įkvėpė permainas

– Užsiminėte, kad bendra komunikacijos platforma pareikalavo pastangų, informacijos sklaidai buvo numatyta nemažai lėšų. Kodėl buvo svarbios būtent šioje srityje sutelktos pastangos?

– Būdami toli nuo Vilniaus esame rečiau pastebimi ir žinios iš Klaipėdos iki Vilniaus bokštų keliauja sunkiai, ne visada esame pamatomi. Man atrodo, kad kultūros atstovų susivienijimas, bendra komunikacija prisidėjo ir prie bendro miesto įvaizdžio formavimo. Tai yra pavyko garsiau skleisti žinią, kad Klaipėda yra kultūros miestas, galintis pasiūlyti daugybę įdomių dalykų. Ši kartu siųsta žinutė tapo aktuali. Rodiklis, kad 20 proc. daugiau žmonių šiemet atvyko į uostamiestį, iškalbingai liudija, jog atgarsis pasiekė sostinę ir kitus miestus.

Manau, kad šioje srityje pasistūmėta pirmyn. Bus įdomu, kaip viskas plėtosis toliau. Dabar buvo sukurta bendra kultūros platforma „Kultūros uostas”, „užkurtas” „Facebook’o” puslapis, per LRT buvo leisti anonsiniai didžiųjų renginių klipai, turėjome savo puslapį leidinyje jaunimui „370″.

Sklido ir skėtinė informacija – Lietuvos miestuose stovėjo stendai, visur ištransliavome žinią, kad Klaipėda yra kultūros sostinė. Į šį bendrą informacijos srautą įsiliejo ir įvairios paskiros žinutės, kurios sudarė sąlygas mums būti dar matomesniems.

– Prasidedant kultūros sostinės metams, savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis sakė: „Norime ne blizgučių ir fejerverkų, bet pokyčių sąmonėje ir širdyje.” Jūsų nuomone, kaip pavyko siekti šio tikslo?

– Labiausiai džiaugiuosi ne renginių gausa, bet žmonių susibūrimu. Jį paskatino kultūros forumo atsiradimas. Jį inicijavo žmonės, nepatenkinti lėšų skirstymu Lietuvos kultūros sostinės projektams. Ilgainiui tai išaugo į pokalbių ir susitikimų erdvę, gaila, šiuo metu ji kiek prigesusi. Svarbu, kad susitinka skirtingos nuomonės, kad kalbama ir diskutuojama.

Šio forumo nuopelnas, kad miesto mastu buvo pakeistos visos kultūros projektų rėmimo tvarkos, net atsirado nauji projektų porūšiai, prioritetai. Taigi negatyvi dalies menuomenės reakcija davė teigiamų rezultatų.

Filosofo Tomo Kiaukos vedamas forumas kėlė ir Klaipėdos universiteto, ir Kultūros fabriko problemas. Svarbiausias lūžis šiuo atveju, kad kultūros bendruomenė patikėjo, jog gali kažką padaryti. Kaip pavyzdys – susitelkimas dėl buvusio Policijos pastatų komplekso skyrimo menininkams.

O kitas diskursas, atnešęs pokyčių, – gatvės meno festivalis „Edit”. Jis iškėlė tokius klausimus, pavyzdžiui, ar mieste galima piešti ant pastatų. Naujovės leido tam tikrus pokyčius ne tik žmonių mąstyme, bet ir miesto savivaldos lygmeniu.

– Minimas gatvės meno festivalis yra svečias iš Vilniaus, o grafičiai tiek Vilniuje, tiek Kaune jau seniai ne naujovė. Kaip manote, ar tai, jog Klaipėdoje gatvės meno festivalis sukėlė tiek diskusijų, nėra vienas iš ženklų, kad tebesame provincija, kurios etiketės taip kratomės?

– Kol nebuvo pasiūlos – nebuvo ir diskurso. Kol nevyksta įvykis, tol apie jį nesusimąstome. Tai natūralu.

Čia buvo didelis lūžis miesto savivaldos lygmeniu, imta svarstyti, kas galima ir ko negalima. Iki šių metų turėjome daugiau neigiamų gatvės meno pavyzdžių, tad nestebina ir kilusios diskusijos. Smagu, kad šis festivalis leido keisti ne tik menininkų, auditorijos požiūrį, bet ir provokavo pokyčiams miesto savivaldybę. Pavyzdžiui, piliavietės projektas juk paliekamas visiems metams.

Bet galima kalbėti ne tik apie gatvės meną. Sakykime, projektas „Muzė veža” – kiek buvo diskusijų, kol pavyko gauti leidimą išpiešti autobusus?! Yra tvarka, pagal kurią jie dažomi, o staiga norime ją sulaužyti.

Neprarasti pagreičio

– Apie šio titulo reikšmę nemažai kalbėta metų pradžioje. Kaip ją apibūdintumėte dabar? Ką reiškia būti kultūros sostine?

– Tai kaip prezidento titulas – miestas, tapęs kultūros sostine, jau nebegali ja nebūti. Norime, kad ši idėja liktų gyva ne tik meno bendruomenėje, bet ir politiniu lygmeniu. Tiesiog nebegalime kažko daryti prasčiau.

Dedu dideles viltis į naują miesto kultūros strategiją, į tai, kad padidėjo finansavimas kultūros sektoriui. Tikrai bus galima toliau vystyti daugelį projektų. Pamenu, kad rengdamiesi Lietuvos kultūros sostinės metams manėme, jog bus maždaug 100 renginių, o dabar skaičiuojame, kad jų įvyko maždaug 300.

Vasarą kiekvieną savaitgalį vykdavo koks nors festivalis. Tikrai nesitikėjome tiek daug iniciatyvų, tokio noro dalyvauti.

Manau, kad mums buvo labai naudinga tai, kad dalyvavome konkurse dėl 2022 m. Europos kultūros sostinės vardo. Buvo parengta nauja miesto kultūros strategija iki 2030 m. – vienas iš Europos kultūros sostinės paraiškos reikalavimų. Tam buvo sutelkta bendruomenė, sudarytos darbo grupės, išsakyta daug norų ir vizijų. Be tų paraiškų gal nebūtume taip susitelkę darbui. Titulas ir jo siekimas labai sutelkia, suvienija. Darbas kartu išryškino svarbiausius trūkumus, leido inicijuoti pokyčius. Dabar svarbiausia neprarasti įgauto pagreičio, nesustoti.

– Kalbėjote apie galimybes, o koks yra šio titulo svoris? Ar kultūros sostinės titulas yra lengva našta?

– Kalbant apie kitus metus, didžiausiu iššūkiu lieka noras nenuleisti kokybės kartelės. Tai labai svarbu. Svarbu, kad tikėtume vieni kitais, dirbtume toliau, vengtume susiskaldymo. Norėtųsi, kad liktų kultūros forumo formatas, leidžiantis ant bendro stalo sukloti net labai skaudžius dalykus ir auginti teigiamą pokytį. Norėtųsi, kad išliktų tinklaveikos momentas, kad būtume bendražygiai, o ne konkurentai.

Labai svarbi ir miesto pozicija. Tapimas Lietuvos kultūros sostine ir siekis tapti Europos kultūros sostine paskatino veikti miesto administraciją. Praeinantys metai tapo galingu sujudimu ir atsirado noras turėti visus vienijantį siekį, pateiktos paraiškos tapti sporto miestu, jaunimo sostine.

Įvardytos problemos

– Sakote, kad Klaipėdai labai pasisekė, jog, būdama Lietuvos kultūros sostinė, ji siekė tapti ir Europos kultūros sostine. Gal galite plačiau papasakoti, kuo tai buvo naudinga?

– Rengdami paraišką Europos kultūros sostinės konkursui, labai aštriai diskutavome tarpusavyje, drąsiai apsinuoginome, įvardijome, kas yra blogai. Visada norisi save kitiems pateikti gražiau, Klaipėdos atveju – kalbėti apie laisvės, džiazo ir vėjo miestą. Bet Europos kultūros sostinės paraiškos formatas reikalavo pažiūrėti į vidinį miesto kultūrinį gyvenimą, įvardyti, kas jame yra blogai.

Tikiu, kad paralelus abiejų projektų vystymas buvo mūsų sėkmės faktorius. Labai aiškiai suvokiame problemas. Pavyzdžiui, jaunų žmonių, ypač menininkų, išvykimą iš miesto. Iš Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinių, jiems baigus mokslus, mieste lieka tik du. Visi kiti išvyksta į Vilnių ar į užsienį. Tai nėra blogai, reikia keliauti. Blogai, kai negrįžtama į Klaipėdos kultūrinį lauką.

Miesto kultūros strategijoje labai stipriai vystoma meno rezidencijų idėja – norime pritraukti menininkų į miestą, stiprinti kultūros bendruomenę.

Suvokiame ir auditorijos ugdymo svarbą – to nebuvo daroma ilgai. Nuo mažens vaikai kartais nuvedami į muziejų, teatrą, bet nėra nuoseklių pastangų, kad tai taptų įpročiu, poreikiu. Kultūra negali egzistuoti be auditorijos, be žmonių, kuriems esi reikalingas. Svarstome ir apie gyvenančiuosius toliau nuo miesto centro – ką ir kaip jiems pasiūlyti. Pavyzdžiui, per Klaipėdos šviesų festivalį Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia buvo „virtusi” Siksto koplyčia – ant bažnyčios lubų demonstruotos Siksto koplyčią puošiančios Mikelandželo freskos.

Daug metų kultūros finansavimas buvo juokingas – 3 proc. bendro miesto biudžeto. Dabartinė politinė valia padidinti šią sumą dvigubai iškėlė tam tikrų skaudulių. Ką daryti su tais pinigais? – reikia gerų idėjų, iniciatyvų. Tai – iššūkis meno bendruomenei.

Europos kultūros sostinės paraiškai atlikta analizė leido daryti pokyčius mieste čia ir dabar. Jei būtume tik pretendavę ir neturėję Lietuvos kultūros sostinės titulo, tikėtina, kad po Kauno pergalės būtume sustoję. Bet buvimas Lietuvos kultūros sostine leido pabandyti pasimatuoti kai kuriuos dalykus iš karto.

– Įsivardijote skaudžius taškus, pradėjote pokyčius – ar metų pakanka? Kiek, jūsų nuomone, prireiks laiko, kad būtų galima pamatyti akivaizdžius rezultatus?

– Naujoje kultūros strategijoje numatyti du etapai – vienas iki 2022 m., antras – iki 2030 m. Labai daug priklausys nuo savivaldybės ir to, kaip ji administruos procesus. Tikiuosi, kad pakeista kultūros projektų finansavimo tvarka taip pat atneš naujovių. Pavyzdžiui, įvestas trimetis finansavimas festivaliams, teatrams, muzikiniams projektams ir jūriniams projektams – anksčiau jį galėjo gauti tik reprezentaciniai festivaliai. Ateityje numatoma trimetį finansavimą skirti ir meninėms rezidencijoms bei edukaciniams projektams. Atsiradus tokio finansavimo programoms, atkris labai daug biurokratinio darbo. Taip pat su juo atsiranda perspektyvinis matymas, žmogus ar organizacija, turinti gerų idėjų, gali planuoti savo veiklą trejiems metams. Kaip sakote, metai yra mažai, vos spėji pradėti.

Manau, kad labai svarbu ir tai, jog Europos kultūros sostinės paraiškos bendražygės Nida ir Palanga nori tęsti bendradarbiavimą. Tai leis formuoti stipraus kultūrinio regiono idėją. Esame per maži, kad būtume susiskaldę. Labai tikiu tinklaveikos idėja.

Veiklos buvo visiems

– Labai ryškiai buvo matomas institucijų – muziejų, galerijų, teatrų – dalyvavimas kultūros sostinės metų programoje. Kaip vertinate pavienių menininkų ar jų kolektyvų įsitraukimą?

– Tai pernelyg didelis projektas, kad visi įsitrauktų 100 procentų. Pavieniams menininkams buvo sunkiau, nes kultūros projektų finansavimas yra orientuotas į juridinius asmenis (fiziniai asmenys, t. y. menininkai, gali gauti tik miesto stipendijas), bet jei menininkai priklauso kokioms nors kultūros struktūroms, galėjo įsilieti ar dalyvauti kaip projektų dalyviai.

Kita vertus, manau, kad projekto sėkmę ne visada atspindi jo masiškumas, kartais ir nedidelis projektas turi galingą užtaisą. Puikus pavyzdys yra galerijos „Si:said” inicijuotas meno festivalis pajūryje „Mėlynoji juosta”. Jis nėra skirtas tūkstantinėms minioms. Kas norėjo save matyti kultūros sostinės programoje, tikrai rado būdų prisijungti. Aišku, buvo įvairių nuoskaudų – ne visi žinojo, kur reikia kreiptis, kažkam gal kas nors buvo netikslu, kažką ne taip įsivaizdavo.

Pati džiaugiuosi visomis idėjomis. Su dideliu pavydu stebėjau pagyvenusių žmonių asociacijos rezultatus. Klaipėdos rašytojai buvo gana pasyvūs, bet bibliotekos labai aktyvios. Į renginių srautą įsitraukė net aukštosios mokyklos. Šie metai leido mums patiems pamatyti, kaip gali būti.

– Kokių krizinių situacijų buvo iškilę – ar jas pavyko suvaldyti ir ko iš jų pasimokėte?

– Didžiausias krizinis taškas – kultūros forumo atsiradimas. Tai buvo skaudžiausias momentas. Niekada nesi pasiruošęs tokiems dalykams. Bet, kaip minėjau, tai vedė į teigiamus pokyčius.

– Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus? Kas liko tik planuose?

– Kultūros vartotojo kortelės projektas nebuvo įgyvendintas. Bet jo nepadedame į stalčių – tikimės šią kortelę pristatyti kitais metais. Šis klausimas išspręstas koncepcijos lygmeniu, bet pritrūko laiko idėją realizuoti. Be to, žinome, kad Kultūros ministerija planuoja pristatyti kultūros pasą, galbūt svarstysime siejimąsi su juo.

Kitas neįgyvendintas projektas – „Ženk su kultūra”. Norėjome išpiešti perėjas, kurios veda į kultūros įstaigas. Klaipėdoje veikiančios dailininkų sąjungos buvo parengusios įvaizdžius. Leidimus derinome nuo pat gegužės, bet taip ir likome nieko nepešę. Policija iš esmės neprieštaravo, bet sutrukdė įvairūs teisiniai klausimai – perėja yra eismo ženklas, kas bus, jei vairuotojas ar pėsčiasis užsižiūrės į išpieštą perėją ir įvyks eismo įvykis? Tikiuosi, kad ir šio projekto nepamesime.

10 naujų festivalių

– Minėjote, kad šie metai miestui atnešė 10 naujų festivalių, kurie gyvuos ir toliau. Gal galite juos išvardyti?

– Klaipėdos muziejų projektas „Muzė veža”, gatvės meno festivalis „Edit Klaipėda Street Art”, Klaipėdos violončelės festivalis, tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM”, tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos”, chorinės muzikos festivalis „Klaipėdai – Baltijos daina”, kūrybinė platforma „Menų zona”, Europos kino festivalis „GoDebut”, švyturinis projektas kultūrinio turizmo maršrutu „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio”, pleneras „Klaipėdos miesto jūrinis peizažas mene”, uostamiesčio senjorų koncertai jūrine tematika „Dainos ir jūros pašaukti”. Į šį sąrašą įtraukėme visas idėjas, kurios, mūsų nuomone, turėtų būti tęsiamos.

– Vienas iš minimų projektų – „Menų zona” – sukėlė daug diskusijų tiek miesto spaudoje, tiek socialiniuose tinkluose. Kaip vertinate šį projektą ir jo sukeltą reakciją?

– „Menų zoną” galėtume įvardyti kaip vieną iš diskursinių projektų. Viena vertus, tokia alternatyvi erdvė, kur galėjo reikštis subkultūros, vykti eksperimentai, buvo būtina. Kita vertus, triukšmingi metalo muzikos koncertai sukėlė senamiesčio gyventojų pasipiktinimą.

„Menų zonoje” vietos rado poetai, bardai, ten buvo rodomi kino filmai, veikė fotografų ir kitų menininkų laboratorijos. Šis kompleksiškumas yra puikus. Ten juk buvo kūrybinė laboratorija, kuri būtina kiekvienos sostinės kontekste. Neigiamą atgarsį sukėlę koncertai tarsi užgožė visą kitą šios erdvės turinį. Kilo diskusijų ir dėl lėšų skyrimo šiam projektui, bet peržiūrėjus jo veiklą matyti, kad tas finansavimas nebuvo išskirtinis.

Manau, kad jei „Menų zona” būtų buvusi kitoje vietoje, būtų sulaukusi mažesnio nepasitenkinimo. Konfliktuoti su gyventojais nėra gerai. Net jei jie, gyvendami senamiesčio teritorijoje, turi suprasti, kad juos sups renginiai. Galvodami apie šio projekto ateitį, jau svarstome, kad būtų tikslingiau jį patraukti toliau nuo senamiesčio centro.

Įspūdingas proveržis

– Kaip vertinate Lietuvos kultūros sostinės metais vykusių renginių, skirtų plačiajai visuomenei ir meno smaguriams, balansą?

– Klaipėdoje dauguma renginių yra skirti plačiajai visuomenei, nes mūsų didieji įvykiai vyksta vasarą. Šiemet tokių buvo dar daugiau. Įsivaizduokite, kiekvieną savaitgalį – po festivalį. Dauguma tokių renginių yra nemokami, tad tikrai prieinami kiekvienam.

Kalbant apie smagurius – stengėmės palepinti ir juos. Pavyzdžiui, atsivežtas Heinerio Goebbelso instaliacija-spektaklis „Stifterio daiktai” buvo kiekvieno kultūros smagurio svajonė. Violončelių festivalis taip pat buvo įspūdingas proveržis. Kas Klaipėdoje ieškojo kultūros gyvasties – jos tikrai galėjo rasti.

– Apibendrinant, kaip vertinate šiuos metus, kaip pavyko Klaipėdai, lyginant jos metus su kitų Lietuvos kultūros sostinių gyvenimu?

– Klaipėda tikrai labai aukštai užkėlė kokybės kartelę. Esame pirmas didysis miestas, gavęs šį titulą. Iš valstybės gavome tokį pat finansavimą kaip ir kiti miestai, jį panaudojome vieningai komunikacijai. Renginių skaičiumi tikrai pralenkėme visus kitus. Bet turėjome ir kur kas didesnį biudžetą – beveik pustrečio milijono eurų, – daug lėšų programai skyrė miestas. Dėl to ir galėjome nuveikti daugiau. Manau, kad šiuo metu svarbiausia, kaip seksis toliau.

– Anot jūsų, įgyvendinant Lietuvos kultūros sostinės programą, buvo svarbu turėti komunikacinį ir organizacinį branduolį. Kaip manote, ar, kalbant apie šių metų veiklų tęstinumą, svarbu išlaikyti ir šį branduolį?

– Taip, manau, kad tokio centro buvimas buvo viena iš programos sėkmės prielaidų. Jei nebūtų to buvę – gal kai kurie dalykai būtų vykę ne taip sklandžiai. Pavyzdžiui, stengėmės derinti renginių laiką, kad jie nevyktų tuo pačiu metu.

Kaip bus toliau – negaliu atsakyti. Kol kas kultūrinės platformos paliktos mūsų pavaldumui, tad su komunikacine programa būtų galima judėti ir toliau.

Artimiausiuose planuose – susitikimas su miesto kultūros bendruomene. Reikia įvertinti praėjusius metus, pasikalbėti apie ateities planus – ką norime tęsti, kaip galime padėti vieni kitiems. Nes jei norime tęsti pradėtus darbus, turime ir toliau dirbti bendrai. Norisi jausti pulsą, žinoti, kad visi esame kartu. Tikimės tokį susitikimą surengti kitų metų pradžioje.

  2017 m. gruodis / Nr. 12 (48)

.