Sondra Simanaitienė: diskusijos Skulptūrų parkui būtų tik į naudą

Sondra Simanaitienė. Domo Rimeikos nuotr.

Prieš 40 metų, 1977-aisiais, Smiltynėje surengtas pirmasis granito skulptūrų kalimo simpoziumas davė pradžią išskirtiniam to meto reiškiniui – Klaipėdos skulptūrų parkui. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius į šią miestui svarbią sukaktį pažvelgė keliais aspektais: MLIM vykusiame seminare mokslininkai, menotyrininkai, parko sutvarkymo projekto rengėjai, visuomenės atstovai apžvelgė ne tik parko istoriją, bet ir jo ateitį.

Meniniu jubiliejaus akcentu tapo KKKC Parodų rūmuose pristatyta 5-oji respublikinė paroda „Mažoji plastika”, skirta Skulptūrų parko 40-mečiui. Ekspoziciją sudaro Smiltynės granito kalimo simpoziumų istorinė retrospektyva (kuratorė Sondra Simanaitienė) ir šiuolaikinės mažosios plastikos paroda (kuratorius Saulius Bertulis).

Ir nors atrodytų, kad jubiliejai skirti tik švęsti, vis dėlto seminaro metu ir po jo kilusios diskusijos parodė, kad ne viskas Skulptūrų parke taip sklandu, kaip norėtųsi. Pasak MLIM direktoriaus pavaduotojos Skulptūrų parkui Sondros Simanaitienės, diskusijos Skulptūrų parkui – tik į naudą, nes tai bendruomeniškumui augti tinkama vieta, kurioje – ir kapinės, ir sovietinė trauminė patirtis, ir meno forma perteiktas XX a. antros pusės žmogaus pasaulėvaizdis.

Apie parko skaudulius, džiaugsmus, viltis ir ateities planus – pokalbis su Sondra Simanaitiene.

KKKC Parodų rūmuose veikianti jubiliejui skirta paroda susideda iš dviejų vienas kitą papildančių sandų. Mažosios plastikos ekspozicija – taip pat jubiliejinė. Specialiai taip planavote ar sutapo?

Tradicinė mažosios plastikos paroda Klaipėdoje vyksta kas trejus metus. Ją organizuoja dailininkas Saulius Bertulis. Prieš porą metų su tuometiniu LDS Klaipėdos skyriaus pirmininku Arūnu Sakalausku pradėjome galvoti, kaip pažymėti Skulptūrų parko 40-metį. A. Sakalauskas pasiūlė šiai progai dedikuoti 5-ąją respublikinę mažosios plastikos parodą. Pasiūlymas patiko, nes granitą kalantys skulptoriai paprastai kuria ir mažosios plastikos darbus rinkdamiesi medžiagą – šamotą, bronzą, akmenį. Mano rūpestis buvo paskatinti skulptorius, kurie dalyvavo Smiltynės granito simpoziumuose (1977–1991), duoti savo darbus šiai parodai. Beje, vienas darbas – skulptorės iš Liuksemburgo Marie-Josée Kerschen „Riešutmedžio duetas” – išeksponuotas pavėluotai dėl transportavimo trukdžių. Jis iškrenta iš respublikinės parodos formato. Pakviečiau skulptorę dalyvauti parodoje viešnios teisėmis, nes 1987 m. ji buvo pirmoji Smiltynės granito simpoziumo dalyvė iš laisvos Europos, jos sukurtas „Paukštulis” prasmingai papildo Skulptūrų parko ekspoziciją.

Paroda išties įspūdinga ir kūrinių gausa, ir jų įvairove. Gal bus išleistas ir jai skirtas leidinys?

Bus išleistas solidus parodos katalogas, kuriame publikuojami tekstai apie Skulptūrų parko istorinį vaidmenį ir apie 5-ąją respublikinę mažosios plastikos parodą. Tikiuosi, kad šis katalogas turės išliekamąją vertę. Be abejo, reikėtų išleisti visų 15 metų Smiltynės granito kalimo simpoziumų meno albumą su visomis skulptūromis, esančiomis ne tik Skulptūrų parke, bet ir paliktomis Smiltynėje, stovinčiomis Dangės pakrantėje bei kitose miesto erdvėse. Per 15 metų 69 autoriai sukūrė 131 skulptūrą. Fotografas Vytas Karaciejus jau yra nufotografavęs skulptūras įvairiais metų laikais, belieka išspręsti finansavimo klausimą.

Granito kalimo simpoziumus parodoje iliustruojanti retrospektyva – Jūsų veiklos laukas. Ar buvo sunku surinkti ekspoziciją?

Šios istorinės retrospektyvos koncepcija – eksponuoti Skulptūrų parko darbų maketus, mažosios plastikos kūrinius, kurie atitinka parke esančių darbų temas. Renkant ekspoziciją, buvo gera patirti, kad žmonės myli tą laikmetį – tai jų jaunystės laikas, jie dalijosi prisiminimais, nuoširdžiai telkėsi šiai parodai, apie ją galvojo – juk turėjo įdėti pastangų, kad peržiūrėtų savo archyvus ir surastų, ko prašiau – padėkos raštų, nuotraukų, už dalyvavimą simpoziumuose gautų dovanų. Pavyzdžiui, Algirdas Kuzma ne tik specialiai parodai atliejo savo tėvo Stanislovo Kuzmos skulptūros „Žemė” gipsinę kopiją, bet ir surado tėčio diplomą bei seną rusišką žurnalą „Tvorčestvo” su Klaipėdos skulptūrų parko nuotraukomis. Algirdas Bosas atliejo skulptūros „Torsas” vaškinį modelį, o Sofija Kanaverskytė atkūrė 1978 m. dingusią simpoziumų vėliavą pagal dukros dizainerės Agnės Kanaverskytės prisiminimus ir Bernardo Aleknavičiaus nuotrauką. Tiesa, ne visus istorinius artefaktus eksponuojame, norėjau išlaikyti pusiausvyrą tarp lakoniškumo, tikslumo, įdomumo.

O iš kur kiti eksponatai?

Ėjau, kalbėjausi, klausiau. Pavyzdžiui, skulptoriaus Dmitrijaus Jefremovo dirbtuvėse pamačiau didelę seną nuotrauką su 1972 metų skulptūra „Raitužėlis”. Ši skulptūra stovėjo skverelyje prie Liepų gatvės, kai dar Skulptūrų parko nebuvo, bet jau prie cerkvės buvo pradėtas kurti šamotinių skulptūrų parkas. Skulptorius išlupo dirbtuvės sieną, prie kurios buvo pritvirtinta ta nuotrauka. Ten pat suradome ir D. Jefremovo išsaugotą šamotinę Violetos Skirgailaitės skulptūrą „Karaliai”. Ją taip pat eksponuojame Parodų rūmuose kaip Skulptūrų parko priešistorę. Smagu, kad žmonės patikėjo manimi ir skyrė savo laiko, energijos. Esu jiems dėkinga.

Turbūt teko raustis ir po muziejų fondus?

Kadangi ieškojau parko skulptūrų mažosios plastikos atitikmenų, bendravome su menotyrininke Elona Lubyte iš Nacionalinės dailės galerijos. Iš jų fondų atsivežėme 8 darbus. Įvyko ne tik kūrinių iškėlimas iš muziejaus fondų, bet ir nedidelės restauracijos, kurias atliko patys skulptoriai.

Ekspozicijoje – ir asmeniniai skulptorių daiktai. Kokia jų istorija?

Skulptorė Dalia Matulaitė ekspozicijai paskolino 1984 m. A. Žalio jai kaip atlygį už skulptūrą „Dvylika brolių” padovanotą auksinį laikrodėlį ir Londone išleistą majų kultūros albumą. Man patiko skulptoriaus Vytauto Balsio eksponatas – jis nusiėmė nuo galvos kepurę sakydamas: jai daugiau kaip 30 metų, eksponuokite ją, ji dalyvavo simpoziumuose. Ksenija Jaroševaitė pateikė parodai 9,5 cm aukščio bronzinę autorinę „Įkyrių minčių” atlieją. Jos vyras Vladas Urbanavičius pasiūlė ekspozicijai 1979 m. skulptūros „Lapai” maketą. Šios skulptūros neleido realizuoti, nors, atrodytų, tai minimalistinė skulptūra – trys besiverčiančios pailgos plokštumos. Buvo pasakyta, kad ji pernelyg nutolusi nuo realizmo. Ir kadangi jam neleido jos kalti, Mindaugas Navakas ir K. Jaroševaitė, protestuodami prieš cenzūrą, išvyko iš granito simpoziumo kartu su V. Urbanavičiumi.

Keista girdėti apie cenzūrą, nes simpoziumai ir pats Skulptūrų parkas garsėjo savo laisva dvasia…

Pirmieji simpoziumai 1977 ir 1978 metais neturėjo komisijų, menininkų idėjos nebuvo kvestionuojamos ir jie galėjo realizuoti tai, ką buvo sumanę. Vėliau atsirado komisijos, bet jos buvo gana švelnios ir nelabai reiklios, nes matome, kad parke atsiradusių darbų stilistika neatitinka socialistinio realizmo kanonų ir to meto įprastinių ideologinių štampų. Aš manau, kad parkas buvo artėjimo link Sąjūdžio, link laisvos minties skleidimosi ženklu, vieta, kur mes galime kalbėti apie laisvės apraiškas. Kita vertus, ta laisvė nereiškė kūrybos be atsakomybės. Skulptorius Kęstutis Musteikis pasakojo, kad, kai atvažiavo į pirmą simpoziumą, Alfonsas Žalys susodino skulptorius į autobusiuką, pavežiojo po miestą, aprodė Klaipėdą ir pasakė: „O dabar kurkite kaip savo miestui.” Šis santykio formavimas ir moralinės atsakomybės suteikimas skulptoriui, man atrodo, yra labai svarbus dalykas. Jie visi jautė atsakomybę, kam ir kaip kuria. Nes dabar kai kurie žmonės, pasisakantys už skulptūrų iškėlimą ir kapinių grąžinimą, mano, kad skulptoriai neturėjo moralinio stuburo kurdami tokiai vietai.

Negi dabar, kai per 40 metų Skulptūrų parkas tapo neatsiejama Klaipėdos dalimi, kas nors gali įsivaizduoti kapines miesto centre?

Ši pozicija išryškėjo Skulptūrų parko 40-mečiui skirtame seminare, vykusiame Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje spalio 20 d., kai dizaineris Kęstutis Mickevičius pristatė jo ir architektės Margaritos Ramanauskienės rengiamą Klaipėdos skulptūrų parko sutvarkymo techninį projektą. Šis pranešimas sukėlė menotyrininkų, skulptorių ir kai kurių miestiečių nepritarimą bei susirūpinimą. Tokią reakciją paskatino bandymas kalbėti tik apie kapines, visiškai ignoruojant skulptūrų ekspoziciją.

Rengdamasi parodai ir seminarui, pabandžiau į Skulptūrų parko istoriją pažvelgti per žiniasklaidoje skelbtų straipsnių antraštes nuo 1977 metų iki dabar. Matau, kad kai 2008 m. pradėjau dirbti, tais metais Skulptūrų parkas žiniasklaidoje buvo vertinamas prasčiausiai: „Plačiagerkliai okupuoja parką”, „Parkas virsta antikultūros židiniu”. Pagal tuos straipsnius suprantu, kad tuomet buvo pasiektas dugnas. Pavyzdžiui, dabartinės antraštės skelbia: „Skulptūrų parkui žadama nauja era”. Tačiau kiek ta era nauja? Manau, kad tai yra žurnalistų neįsigilinimas į projekto esmę, nes tai, kas siūloma, – jokia nauja era, o bandymas senomis formomis kalbėti apie praeitį, nesigilinant į šiuolaikinio žmogaus poreikį istoriniam naratyvui pažinti. Dabar Lietuvoje kunkuliuoja aistros dėl monumentų, kvestionuojama, kaip turėtų būti ženklinama mūsų valstybingumo idėja, o Klaipėdos tai tarsi neliečia. Tarsi ji nuo 1923 metų iki šiol likusi autonomiška Vakarų teritorija, kuri tik stebi iš tolo tai, kas vyksta Didžiojoje Lietuvoje. Norėčiau, kad istorinių datų ženklinimo būdai Klaipėdoje būtų aktyviau aptariami. O Skulptūrų parkas kaip istorinio ženklinimo platforma yra tinkama vieta bendruomeninei diskusijai.

Labai nesinori butaforinės patriotinės ženklinimo sistemos, kada nesigilinama, kaip ji koreliuoja su tavo vidine patirtimi. O kaip mūsų vaikai, anūkai į tai žiūrės – koks mums skirtumas, svarbu mes pažymėjom, kaip mums buvo įprasta. Manau, kad rengiant Skulptūrų parko projektą, per mažai buvo įtraukta visuomenė. Juk jei tvarkai tokią ypatingą miesto vietą, kuri svarbi respublikiniu lygmeniu, kodėl parke nėra bent jau lauko stendų, kuriuose būtų pristatytas projektas, kodėl nesukurta nuomonių, idėjų platforma žmonėms pasisakyti? Dėl to esu labai nusiminusi. Paveldosaugos skyrius užsakė, architektai padarė, o miesto bendruomenė, kaip dažniausiai nutinka, pradeda krutėti, kai kertami medžiai, naikinami kovarniai ir t. t., bet tuomet valdžia sako: atsiprašau, per vėlu.

O gal dar ne per vėlu diskutuoti apie tai?

Projekto rengėjas K. Mickevičius sako, kad per vėlu. Manau, kad visuomenės pasyvumas šiuo klausimu atspindi mūsų laikmetį, mūsų dabartinį klaipėdietišką mentalitetą. Jeigu susidarytų grupė neabejingų parko ateičiai žmonių, būtų galima šiuolaikinėmis priemonėmis – instaliacijų, komentarų, meninių, socialinių akcijų forma reaguoti ir kviesti diskusijoms, kas parkui būtų tik į naudą.

Kaip jūs dabar matote parką?

Kaip siurrealistinį darinį. Ir, atrodo, siurrealizmo nesumažės po šio planuojamo sutvarkymo. Parke yra Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių memorialas, autentiškas 1923 m. sukilėlių paminklas, memelenderių akmuo, autentiškas XIX a. vidurio antkapinis J. L. Vynerio paminklas, Gerlachų paminklas, armėnų chačkaras, paminklas „Linkuvai” atminti. Ta teritorija – ir vokiečių kapinės, ir sovietų armijos kapinės. Parkas yra istoriškai prisodrintas daugybės reikšmių. Gerai, jis ir toliau gali būti toks, koks yra. O moderni skulptūra su savomis temomis tą siurrealizmą puikiai papildo (juokiasi).

O kokia Jūsų parko vizija?

Tiek metų dirbu žiūrėdama į parką kaip į teritoriją su dviem tapatybėmis, ir tai yra tos teritorijos unikalumas! Vienas iš parko naratyvų – senosios kapinės. Pasakokime šią istoriją! Tačiau kaip šią istoriją pateikti žmogui, kad jis gyvai pajustų miestą? Ar užteks pristatyti kryžių su prancūziškomis, belgiškomis pavardėmis? Suprantu, kad pagal tarptautinę konvenciją turime pažymėti palaidotų karių pavardes. Bet ar nesusidarys įspūdis, kad ten palaidoti tiktai kariai? O kaip visi kiti? Jie nebus įamžinti? Jeigu tik taip elementariai sprendžiamas to įamžinimo, istorijų pasakojimo momentas, aš manau, kad judame link negyvybės, o ne link gyvybės.

Miesto istoriją reikia pasakoti, ji įdomi, savita. Ir ten palaidotų kareivių žūčių istorija yra dalis miesto istorijos. Bet kaip tai papasakoti, kad parkas liktų draugiškas? Žadama atstatyti kapinių vartus prie Liepų gatvės ir einant nuo Mažvydo alėjos. Vartai žymės: jūs įžengiame į kapines. Viena vertus, gražu ir priklausys nuo to, kokį veiksmą tenai organizuosime. Kita vertus, kai kuriuos žmones kapinių vartai trikdys, juk žinome, kaip lietuvis reaguoja į kapines. Manau, kad toks scenarijus nėra blogiausias, blogiau būtų, jei pradėtų kvestionuoti skulptūras ir aiškinti, kad jos neatitinka kapinių dvasios. Dabar Skulptūrų parko paskirtis yra rekreacinė, o tai tikrai nėra vien memorialinė ar kapinių paskirtis. Manau, kad rekreacinė paskirtis įpareigoja valdžią suteikti žmonėms poilsiui patogią erdvę.

Jei neklystu, prieš keletą metų architektai siūlė savo idėjas parkui?

Taip, prieš kelerius metus MLI muziejus organizavo kūrybines dirbtuves. Trys grupės, kurias sudarė architektai, kraštovaizdžio architektai ir sociologai, ieškojo būdų, kaip šiame parke įdomiai papasakoti kapinių istoriją. Buvo pasiūlyta netikėtų sprendimų, juos galima rasti specialiame leidinyje. Labai gaila, kad jaunieji architektai, jau susipažinę su parko problematika, nedalyvavo parko sutvarkymo konkurse.

Apie Skulptūrų parką seminare kalbėjo vilnietė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Koks buvo jos žvilgsnis iš šalies?

Ji sakė, kad pažvelgus į skulptūras iš laiko distancijos, jos požiūris pasikeitė. Istoriškai žiūrint, jos visos jau sudaro vientisą visumą. Netgi skulptoriaus I. Trojano iš Mogiliovo skulptūra „Artojas – karys” tuo metu, kai buvo sukurta, atrodė sovietinė, o dabar įsižiūrėjęs matai, kad visos parko skulptūros nebėra vien dekoratyvinės, visos jos turi memorialinį lygmenį. Ir tai yra labai svarbu tai teritorijai – tai dar viena jungtis su šios vietos istorija.

O koks, pagal projektą, skulptūrų likimas? Kai kurios iš jų tarybiniais metais buvo perkeltos, pavyzdžiui, A. Boso „Mažvydas”. Gal planuojama jas grąžinti į savas vietas?

Ne, neplanuojama. Seminaro metu prašiau pakomentuoti projekto autoriaus, kodėl neatkuriama istorinė teisybė ir A. Boso skulptūra negrąžinama į parko pradžią, kur ji iš pradžių stovėjo ir buvo nukelta komunistinės nomenklatūros iš Vilniaus įsakymu dėl to, kad esą neatitinka realistinės manieros vaizduoti žymius žmones. Menotyrininkai ją vertina kaip vieną įdomiausių skulptūrų, savo plastika jau tuo metu pralenkusią laikmetį. Juolab kad pagrindinis įėjimas nuo Mažvydo alėjos šiuo metu yra beveidis, – jį puošia brangus metalinis tualetas. O turėtų stovėti „Martynas Mažvydas” ir tolėliau K. Jaroševaitės „Dvi puokštės” be bronzinių rankų. Skulptorė siūlo, ir aš manau, kad tai puiki idėja, pasakoti istoriją, eksponuojant įdomią, bet 1989 m. nukentėjusią skulptūrą. Šiuos ir kitus muziejaus teiktus pasiūlymus parko projektuotojai ir projekto užsakovai atmetė. Man buvo atsakyta, kad skulptūrų nekilnos, ir tai esanti jų pozicija. Labai dėl to apmaudu. Šių skulptūrų sugrąžinimas būtų istorinės teisybės atkūrimas, mes parodytume pagarbą ir valią gerbti abu istorinius parko klodus. Bet, matyt, dar nesame laisvi nuo okupacijos meto trauminės patirties.

Taip pat reikėtų perkelti Antano Šnaro skulptūrą „Einanti” – iš pradžių ji stovėjo kelio pakrašty tarsi „einanti” kartu su pro šalį keliaujančiais. Kai ją pastatė klomboje, vieta nebeatitinka skulptūros sumanymo. Žinau, kad planuojama perkelti Vytauto Naručio skulptūrą „Motina”, kadangi ji įsiterpusi į vėlyvųjų kapinių teritoriją, o ten bus paminklų ekspozicija. Ir perkels tris A. Sakalausko skulptūras, kurios, sakoma, stovi ant požeminių komunikacijų.

Seminare parkas buvo analizuojamas daugeliu skerspjūvių. Apie ką dar buvo diskutuota?

Labai išsamų pranešimą apie parko kovarnių koloniją skaitė Klaipėdos universiteto jaunesnioji mokslo darbuotoja Raimonda Ilginė. Kadangi žadama parke naikinti kovarnius, paprašiau gamtininkės ekspertės pasidomėti šia tema. Kovarnių populiacija Skulptūrų parke nėra didelė, apie 47 lizdus. Raimonda sakė, kad netrukus šie paukščiai turėtų būti įrašyti į Raudonąją knygą, nes, tokiu greičiu juos naikinant, Lietuvoje jie yra prie išnykimo ribos. Žmonės priima kovarnius kaip blogį, nors jie vieninteliai naikina prie namų besiveisiančius šliužus. Naikindami kovarnius, dabar stebim tų šliužų antplūdį. Ardoma ekosistema, ir tai atsiliepia. O parkui ir kapinėms kovarnių kolonija teikia savitumo. Nesinorėtų, kad parkas virstų „euroremontiniu”, kaip pastaruoju metu visur daroma. Išgrįs gražiomis trinkelėmis, paplatins takus, išnaikins kovarnius, išeksponuos paminklus, iškirs medžius… Ir tai bus „istorinis parkas”. Tokia situacija man neatrodo patraukli.

O kaip į tokius planus seminare reagavo visuomenė?

Kilo diskusijų: ir dėl projekto, ir dėl medžių, ir dėl kovarnių naikinimo. Vieni skundėsi, kad baisu ten vaikščioti be skėčio, nes paukščiai dergia, kiti argumentavo, kad daugiausiai šiukšlina žmonės, bet dėl to jie nenaikinami. Radikaliai skirtingas žmonių santykis: vieni nori sterilios aplinkos, kiti gi teigia: palaukit, mes esame gamtos dalis, todėl priimkime jos žaidimo taisykles, nes kur nueisime taip viską naikindami?

Minėjote medžių kirtimą Skulptūrų parke. Kiek jų žadama iškirsti?

Manęs su galutiniu projektu niekas nesupažindino. Kai liepos mėnesį Savivaldybėje per pirmąjį projekto pristatymą paklausiau M. Ramanauskienės, ji sakė, kad parke yra 4500 medžių, iškirs 500. Bet kai pasižiūri į tą žemėlapį, jame labai daug raudonai nužymėtų zonų. Ir seminaro metu žmonės nerimavo, kodėl bus kertama tiek daug medžių, žadėjo aiškintis dėl to. Kraštotyrininkas Vytas Tamošiūnas aiškino, kad dabar medžiai stovi kaip siena ir atlaiko audras, ir nuogąstavo, kad iškirtus, praretinus medžius, audroms bus lengva išrauti ir likusius. Paklausiau ekspertės, ir ji patvirtino: taip, iš tiesų taip ir yra. Taigi, ar mes, siekdami menamo saugumo, jį tikrai sukursime? Ar nebus atvirkščiai? Tai jau klausimas ekspertams, kurie išmano šiuos procesus.

Jubiliejus yra labai gera priežastis įvertinti praeitį ir pažvelgti į ateitį. Kokių turite artimiausių planų?

Nelabai svarbu tie jubiliejai. Nuolat dirbame. Kai neturime lėšų ką nors daryti natūralioje aplinkoje, restauruoti skulptūras, pasirenkame dirbti muziejinį darbą – kaupti medžiagą, rinkti, kalbinti. Pernai pradėjome dvimetį projektą „Klaipėdos skulptūrų parko skaitmenintos informacijos sklaida”, bendradarbiaujame su Klaipėdos valstybine kolegija ir Registrų centro Klaipėdos filialu. Projekto esmė – sukurti interneto portalą su skulptūrų 3D žemėlapiu, parko pažinimo maršrutais, videoįrašais, kuriuose skulptoriai ir kiti su parku susiję žmonės pasakotų jo istoriją. Pagal projektą buvo numatyta padaryti 20 reportažų, tačiau su Donatu Bielkausku parengėme apie 50 reportažų, kai kurių trukmė – net apie valandą. Pavyzdžiui, parko architektas nuo 1976 metų Vytenis Mazurkevičius daug papasakojo apie parko viziją, apie pokalbius su Alfonsu Žaliu. Kalbinome klaipėdiečius, kiek mums leido galimybės, važiavome ir į Vilnių, darėme interviu su D. Matulaite, T. Janova, K. Musteikiu, P. Mazūru ir kitais.

Ar šiuos pokalbius viešinate socialiniame tinkle „Facebook”?

Šiuo metu asmeninėje „Facebook” paskyroje kiekvieną dieną viešinu trumpą skulptoriaus komentarą apie jo sukurtą skulptūrą. Manau, kad tai atskleidžia, koks įvairus gali būti meno interpretacijų laukas. Gal kažkam gali atrodyti, kad neverta išgirsti skulptoriaus sumanymo, kad tai atbaidys nuo noro pačiam suprasti skulptūrą, tačiau esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus yra kūrybiškas ir jam įdomi kūrėjo intencija, papildanti jo paties suvokimą.

Šiuos įrašus galima rasti internete. O ko galima tikėtis pačiame Skulptūrų parke?

Netrukus pakviesime po parką pasivaikščioti trimis maršrutais: maršrutas šeimai vadinsis „Per paukščio akelę”, maršrutas su pažymėtais istoriniais objektais – „Apnuoginta istorija”, trečiasis maršrutas „Akmens veidotyra” siūlys pažvelgti į akmenyje iškaltus veidus ir pasvarstyti, ką jie mums byloja.

Kada kviesite pasivaikščioti šiais maršrutais?

Projektą turime pabaigti šiemet, tačiau pasivaikščiojimai šiais maršrutais vyks pavasarį, vasarą. Kiekvienas norintis galės atsispausdinti iš muziejaus interneto puslapio žemėlapį su aprašais ir patys pabūti gidais savo draugams ir šeimoms. Galėsiu ir aš palydėti, jei kreipsis į muziejų, – bendrausime įvairiomis formomis.

Labai svarbu, kad į parką ateina jaunimas. Pavyzdžiui, Muziejų nakties metu režisierius Gediminas Babelis parke rodė savo baigiamąjį spektaklį, kuriame pasakojo prikeltas parko istorijas. Jis buvo labai nustebęs – čia tiek istorijų jam atsivėrė! Keičiasi žmonių požiūris, ir labai smagu prie to prisidėti. Svajoju apie tarptautinį paveldo ir meno festivalį, kuriame būtų jungiamos šios dvi plotmės: kaip menas kalba apie paveldą, kaip paveldas žiūri į meną ir kas iš to atsiranda naujo. Norėčiau, kad toks festivalis vyktų Klaipėdoje Skulptūrų parko pagrindu, vėliau galėtų jungtis ir kitos miesto teritorijos. Tikiuosi, kad ši mano svajonė netolimoje ateityje išsipildys (šypsosi).

5-oji respublikinė paroda „Mažoji plastika”, skirta Skulptūrų parko 40-mečiui, KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2017 m. lapkričio 12 d.