Vytautas Kairys: „Jei atimtų galimybę kurti – mirčiau neištaręs nė žodžio“

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – aktorius, kompozitorius, vokalistas Vytautas Kairys. Pašnekovo gyvenimo varomoji jėga – teatras ir muzika. Tai jo kasdieninė duona, hobis ir visas gyvenimas. Kūrėjas įsitikinęs, kad kūrybos esmė yra įkvėpti gyventi, suteikti vilties. „Jeigu iš manęs atimsite klausą – dar galėsiu matyti, jei atimsite akis – galėsiu lytėti, bet jei atimsite galimybę kurti – mirsiu nespėjęs ištarti nė žodžio”, – teigia talentingasis klaipėdietis.

Vytautas_Kairys_Henriko_Ketvircio_foto1

Henriko Ketvirčio nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Dažniausiai elgiuosi kaip degtukas. Mane labai lengva suerzinti, bet atlyžtu labai greitai. Esu ekstravertas. Mėgstu susitikti su žmonėmis, bendrauti, dalintis savimi ir pasisemti kitų. Kūryboje esu gana ramus ir užtikrintas. Nes mano praktika parodė, kad reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau neužsiimti destrukcija. Kuriant su „deadlainu” visada trūks laiko ir visada bus ką koreguoti. Kadangi tobulo darbo padaryti neįmanoma, tai kam save traumuoti dėl to? Man labai padeda dvi frazės: „Nėra savaime suprantamų dalykų” ir „Nėra vienodai mąstančių žmonių”. Visada atsiras, kam tavo kūryba patiks ir kam ne.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Esu Klaipėdos lėlių teatro aktorius ir grupės „Baltasis Botagas” vokalistas. Mano gyvenimas susideda iš dviejų komponentų: teatro ir muzikos. Tai yra mano duona kasdieninė, tai yra mano hobis, tai yra visas mano gyvenimas (šypsosi).

Kaip prasidėjo Tavo, kaip kūrėjo, kelias?

Viskas prasidėjo, berods, penktoje klasėje, kai mūsų lietuvių kalbos mokytoja pradėjo rinkti pantomimos būrelį ir aš labai juo susidomėjau. Buvo kažkas naujo, negirdėto… Bet tais mokslo metais neturėjau galimybės jo lankyti, nes mano pamokos vyko po pietų. Laukiau kitų metų. Ir pamenu kaip šiandien, kad tai buvo ilgiausi metai mano gyvenime. Laukiau, dienas skaičiavau… Ir vien tik smalsumas mane vedė. Net nežinojau, ko tikėtis. Ir kai pagaliau sulaukiau pirmos repeticijos – man labai patiko. Nuo tada supratau, kad teatras yra nuostabiausia, kas man galėjo nutikti. Ir už tą pojūtį visą gyvenimą būsiu dėkingas Linai Daujotei.

Baltasis_botagas1_Miko_Vitkausko_foto

„Baltasis Botagas“. Miko Vitkausko nuotr.

Kas sunkiausia ir maloniausia žengiant šiuo keliu?

Sunkiausia tapti milijonieriumi. O šiaip viskas, su kuo susiduriu, yra pamokos. Pamokos, kurias išmoksti ir keliauji toliau. Gal nuskambės mazochistiškai, tačiau man maloniausi – sunkumai, su kuriais susiduriu. Nėra geresnio jausmo, kai po lietaus pasirodo saulė.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra kūryba? Kaip manai, kas yra jos esmė?

Jeigu iš manęs atimsite klausą – dar galėsiu matyti, jei atimsite akis – galėsiu lytėti, bet jei atimsite galimybę kurti – mirsiu nespėjęs ištarti nė žodžio. Man kūryba yra viskas, dėl ko verta gyventi. Tai yra mūsų vidinio, neaprėpiamo pasaulio dalelė, užfiksuota ir ištraukta į žemės paviršių. Man gera, kai galiu save dalinti pasauliui, kai galiu savo giliausius išgyvenimus sudėti į dainą ar vaidmenį, kai galiu drąsiai atverti savo širdį ir įkvėpti kitus. Manau, kad kūrybos esmė ir yra įkvėpti gyventi, suteikti vilties. Visi žinome, kaip baigsis kiekvieno iš mūsų kelionė, bet kam gyventi dėl finalo, kai turime galimybę gyventi dėl proceso ir mėgautis šiandiena. Žmonės kartais tai pamiršta, todėl yra menininkai, kurie apie tai primena.

Kas pirmiau užvaldė širdį – teatras ar muzika? Pasidalink, ką jau teko nuveikti šiose srityse.

Pirmas buvo teatras. Studijavau draminio teatro režisūrą ir vaidybą, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad atsidūriau lėlių teatre. Čia esu sukūręs nemažai vaidmenų ir šiais metais buvau projekto „Familia” galva. Visą vasarą vyko pasirodymai Klaipėdos gatvėse ir viską vainikavo Klaipėdos lėlių teatro kiemelyje vykęs teatralizuotas koncertas – miuziklas „Familia”. Tai buvo mano režisūrinis debiutas. Džiaugiuosi rezultatu ir žmonėmis, su kuriais teko dirbti. Labai gerą komandą pavyko suburti.

Myliu muziką. Muzika net suvedė mane su mano mylimąja. Mes kartu su Justina Vaikšnoraite esame sukūrę nuostabų duetą, kuriuo labai džiaugiuosi. Dainos, kurias atliekame, – apie meilę, apie mūsų meilę. Taip pat dainuoju ir groju lūpine armonikėle bliuzo grupėje „Baltasis Botagas”. Neseniai išleidome savo debiutinį albumą „Catfish” („Šamas”), kurį galima rasti daugumoje muzikos platformų („googleplay”, „spotify” ir t. t.). Fizinės šio albumo kopijos teks palaukti, bet ji bus, galėsite ar į „bardačioką”, ar į lentyną prie kitų plokštelių mestelti.

Pats kuri ir dainas. Jas atlieki pritardamas gitara. Galbūt turi savo, kaip kompozitoriaus, braižą? Ką sieki perteikti savo dainomis klausytojams?

Pozityvumą. Visada kurdamas turiu omenyje, kad žmogus turi savo problemų, todėl jam klausytis manųjų nesinorės. Mano manymu, norint su žiūrovu „pasikalbėti” tam tikra tema, labai svarbu, kad jis jaustųsi atsipalaidavęs. Tada jam galima perteikti prasmę, perteikti savo idėjas. Su siena priešaky nedaug nuveiksi. Studijuojant teko susipažinti su režisiere Olga Lapina. Kartą ji pasakė, kad jeigu žmogų prajuokini – griūva sienos ir tada lengviau jam pasakyti emociškai sunkius dalykus. Šis principas dažnai naudojamas mano kūryboje.

Klaipėdos lėlių teatre esi ir aktorius, ir režisierius? Kaip pats žvelgi į teatro pasaulį?

Labiau esu aktorius, nei režisierius. Lėlių teatras yra vienas iš geriausių dalykų, kas nutiko mano gyvenime. Pradėjęs dirbti aktoriumi-lėlininku, maniau, kad tai bus gana lengva, nes visas žiūrovo dėmesys kreipiamas ne į mane, o į lėlę, objektą, kurį valdau. Manęs kaip asmens nėra! Todėl ir emociškai prisirišti nebūtina. Anaiptol. Vaidinant su lėle yra dvigubai daugiau darbo. Turi pasigimdyti emociją savyje, tada ją perteikti per objektą, kuris yra negyvas, ir žiūrovui sukelti įspūdį, kad objektas jaučia, reaguoja, myli, nekenčia… Jis, bet ne tu. Todėl man lėlių teatras yra viena sunkiausių, tačiau viena įdomiausių formų.

Kuo vadovaujiesi kurdamas spektaklius?

Visada stengiuosi kurti atsižvelgdamas į tai, kad atėjęs žmogus matys spektaklį pirmą kartą. Todėl svarbu, kad jis suprastų mano, kaip menininko, poziciją ir spektaklio esmę. Pačiame kūrybos procese visada stengiuosi, kad dirbantys žmonės nejaustų diskomforto ir įtampos. Man svarbu, kad idėjos gimtų laisvėje ir nebūtų išprievartautos. Labai svarbi ir atmosfera, kurią jaus žiūrovas. Tai vienas svarbiausių komponentų. Žmogus, pažiūrėjęs spektaklį, po kiek laiko jį pamirš, bet liks pojūčiai ir bazinė emocija, kurią jis jautė spektaklio metu ir po jo.

Vytautas_Kairys_Maldininkas_Donato_Bielkausko_foto

Vytautas Kairys – projekto „Familia“ personažas Maldininkas. Donato Bielkausko nuotr.

Galbūt prisimeni pirmąjį savo kūrybos debiutą? Koks jis buvo?

Pirmasis rimtas debiutas buvo mano diplominis spektaklis Klaipėdos lėlių teatre – teatralizuotas koncertas „Niekados nesakyk niekados nesakyk niekados” pagal V. V. Landsbergio knygą „Rudnosiuko istorijos”. Tai toks muzikos ir teatro sąjungos debiutas. Mes kartu su Justina Vaikšnoraite sukūrėme spektaklį, skirtą visiems: vaikams, suaugusiems, seneliams… Visiems. Kaip debiutas – manau, pavykęs.

Iš kur semiesi įkvėpimo, idėjų?

Iš aplinkos ir žmonių. Įdomiausia yra tai, kad nežinau, kada idėjos mane aplankys.

Kokie artimiausi planai ir užmojai?

Netolimoje ateityje planuoju sukurti monospektaklį, tačiau daugiau dėmesio dabar skirsiu muzikai.

Parašykite komentarą