Mūsų gyvenimų (ne)tvarka

Prasidėjus naujajam televizijos sezonui, visuomeninė LRT televizija kaip vieną iš didžiausių naujienų neseniai pristatė laidą „Gimę tą pačią dieną“. Daugiau nei pusvalandžio trukmės laida sumanyta kaip paraleliniai pasakojimai apie tris tą pačią dieną gimusius Lietuvos žmones. Vienas iš jų paprastai būna žymus, kiti du plačiajai televizijos auditorijai iki tol nebūna matyti.

Gime_ta_pacia_diena1

LRT laidos „Gimę tą pačią dieną“ stop kadras

„Gimę tą pačią dieną“ atskleidžia vis tą pačią problemą, kurią LRT sprendžia jau kelerius metus: kaip pasakoti didžiąją šalies istoriją ir kartu kurti „mažuosius“ pasakojimus ne apie istorinius veikėjus ar kasdien žurnalų viršeliuose šmėžuojančius veidus, o apie, daugeliui atrodytų, niekuo neypatingus žmones. Praėjusiais metais toks bandymas buvo per LRT televiziją rodytas serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“. Šiame filme didžioji šalies istorija buvo iliustruojama neįtikinamai suvaidintomis meksikietiško serialo dramos vertų personažų, kurie realiai neegzistavo, istorijomis. Tai parodė didžiulę televizinės ir kino vaizduotės spragą – negebėjimą fantazuoti ir vaizduote kurti tikroviškų (tokių, kokie galėjo vykti, bet iš tiesų nevyko) pasakojimų apie gyvenimą jau gana tolimais nuo mūsų laikais. Režisieriai ir scenarijų autoriai vis dar neišmoksta Aristotelio mimezės pamokų: kaip įkvėpti veikėjams, kurie tik įmanomi, bet ne realūs, gyvybės. Antikos mąstytojas pateikė paprastą „receptą“ – reikia naudoti klasikinius literatūrinius tropus: metaforą, metonimiją, ironiją ir sinekdochą. Deja, kai šios ne vien literatūros, bet ir visos kultūros formos nyksta, jas kultivuoti reikia mokytis tarytum iš naujo. Lyginant serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“ ir šiųmetinę laidą „Gimę tą pačią dieną“, reikia pasakyti, kad pažanga akivaizdi, nors ir uždaviniai lengvesni. Laidos „Gimę tą pačią dieną“ autoriai pasilengvino užduotį, atsisakydami fikcijos – imami realūs herojai, ir visas uždavinys tėra atskleisti jų gyvenimus.

„Gimę tą pačią dieną“ tampa problemiška laida tada, kai reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp Didžiojo istorijos pasakojimo ir „mažųjų“ istorijų. Pagrindinis laidos veikėjas, įžymybė, viena vertus, tampa tik siekio priminti iš mokyklinių vadovėlių seniai žinomas tiesas iliustracija – architekto Algirdo Kaušpėdo, apie kurį buvo kalbama pirmojoje sezono laidoje, gyvenime svarbūs įvykiai tebuvo tie, kurie susiję su permainomis sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Kita vertus, toks žmogaus ir Istorijos gretinimas yra prasmingas ir įdomus, nes leidžia žiūrovams pasakyti, kad svarbiausi mūsų visuomenės įvykiai nėra šalti ir tolimi nuo mūsų, tarsi teigiama: „Štai, pažiūrėkite, jis – vienas iš mūsų, ir dalyvavo tuose įvykiuose.“

Didžiausias laidos „Gimę tą pačią dieną“ trūkumas yra tas, kad pagrindinis herojus, kuris iš tiesų gyvenime, vertinant įprastomis normomis, pasiekė daugiausiai, yra priešinamas kitiems dviem laidos dalyviams, taip suponuojant, kad pastarųjų gyvenimai nėra tokie vertingi. Taigi, pasiekta pusė išsikelto tikslo – Didžioji istorija tampa žmogiška, o štai „mažuosius“ istorinius pasakojimus perteikti dar nepakanka kūrybingumo. Laidos autoriams lieka neaišku, kodėl tie kiti du laidos herojai yra rodomi ir kodėl jų gyvenimai irgi yra istorijos dalis. Pasiekiamas populiariojo žurnalo ar net bulvarinio leidinio vertas efektas – iškėlus vieną, kiti du pažeminami. Populiariosios kultūros ir komunikacijos teoretikas John’as Fiske yra rašęs apie tai, kad „populiarioji kultūra“ visada atpažįstama iš griežtų priešpriešų, pavyzdžiui, „geras veikėjas“ vs „piktadarys“, laidos „Gimę tą pačią dieną“ atveju, „vertingas ir prasmingas gyvenimas“ vs „nuobodi ir šabloniška kasdienybė, reiškianti mažesnę gyvenimo vertę“.

Analizuojamoje laidoje neišvengiama ir dar vienos priešpriešos, kuri dabar viešojoje erdvėje labai skatinama ir aptariama – „sostinė“ vs „regionai“. Savaime aišku, pirmoji reiškia vertę ir prestižą, o antroji – mažiau vertinga. Laidoje provincijos žmonės, pasak žurnalistų, gyvena labiau standartiškai – prieš daugelį metų gimė kaime ar mažame mieste, baigė mokslus, grįžo į tą patį kaimą ar miestelį, susilaukė vaikų, dirbo ir tebedirba arba išėjo į pensiją ir gyvena mažai įvykių turinčioje kasdienybėje – atrodytų, net nėra apie ką pasakoti. Tai ir matyti laidoje, nors galimi labai daug pasakantys ir dabar nenaudojami bei visuomeniniam transliuotojui kone privalomi akcentai: gyvenimas gimtinėje kartais turi daugiau prasmės ir kūrybingumo nei sostinėje, žmogaus įsigyvenimo į vietą perteikimas yra viena įdomiausių galimybių, kurią, reikia tikėtis, laidos autoriai naudos. Visiškai nekalbama apie mažo miesto ar kaimo gamtą ir mūsų civilizacines šaknis, kurios regionuose yra dažniausiai dar labai gyvos ir tikros, nesuvaidintos. Dar vienas iš daugelio galimų aspektų – dėmesys senam žmogui ir drąsus kalbėjimas apie šį amžiaus tarpsnį.

Dabartiniu metu „Gimę tą pačią dieną“ yra labiau orientuota į tai, kad „mažąjį“ pasakojimą apie gyvenimus laidos žiūrovai suprastų tik kaip eilinės sėkmės istorijos, vertos gyvenimo būdo laidų žanro, iliustraciją. Taigi turime trigubą iliustratyvumą: „didysis“ laidos herojus iliustruoja Didžiąją istoriją (ji tą herojų įprasmina), o „mažieji“ veikėjai – „didžiojo“ herojaus sėkmes ir gyvenimo įvykius („didysis“ herojus įprasmina „mažųjų“ biografijas, o tie „mažieji“ tarytum turėtų televizijos pagalba įprasminti žiūrovų dienas, nes jie yra tokie, kokie esame dauguma iš mūsų). Ką patiria laidos žiūrovai, atsidūrę šios hierarchinės piramidės apačioje? Tokia padėtis signalizuojamai šaukia: turime išmokti pasakoti ne žvaigždžių ir ne viršelių blizgesio vertų žmonių peripetijas, dramas ir laimę. Kol kas atrodo, kad laidos kūrėjai, įsikūrę Vilniuje, nelabai ir supranta tuos „mažuosius“ pasakojimus, kurių galimybės yra tiesiog priešais kameros objektyvą ir juos pačius.

Laidos autoriai sprendžia ir dar vieną filosofinį uždavinį: ar žmogaus gyvenimas, būdamas chaotiškas ir netvarkingas, gali būti suspaudžiamas į beveik valandinį rišlų ir nuoseklų pasakojimą? Pagrindinio laidos herojaus biografija prievartiniu būdu pajungiama ideologiniam ir naratyviniam tikslui – žiūrovui nelieka abejonių, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas yra tvarkingas ir logiškas, nepaisant kai kurių likimo ar Dievo nulemtų posūkių. Kitų dviejų laidos dalyvių kelias irgi nestokoja tvarkos – viskas atrodo kaip pirmyn, pažangos link einančios linijos, kurias vėlgi perkerta tik nelaimės, po kurių žmogus atsitiesia. Tokia naratyvinė strategija yra visiškai suprantama visuomeninio transliuotojo eteryje – kas geriau nei linijinė gyvenimo struktūra gali palaikyti mūsų pasitikėjimą kultūra, kuri kadaise irgi radosi iš linijinės struktūros?! Kaip vaikystėje pirmosiose savo knygelėse akimis linija po linijos sekėme tekstus, taip ir žiūrėdami į linijinę struktūrą įspraustus gyvenimus patiriame tokio mąstymo visagalybę. Tokia strategija – pasakojamų gyvenimų prasmės atskleidimo garantas, sukuriantis gerą atsvarą laidos „Bėdų turgus“ sumanymui kalbėti apie žmogaus gyvenimą kaip lūžių virtinę, kuri pagaliau irgi dažniausiai sukuria prasmės vertas biografijas ir gyvenimus. LRT televizijos eteryje esant šioms dviem laidoms, trūktų nebent tokios, kurioje būtų kalbama apie paradokso, netikėtumo, absurdo ir beprasmybės visuomenę.

Ar LRT televizija, konstruodama klasikinės struktūros pasakojimus, nenusižengia tai realybei, kurioje išties gyvename? Ar televizija nekuria iliuzijos, kad gyvename tvarkingiau ir prasmingiau nei yra iš tiesų? Atsakymai į klausimus jau verstų kalbėti apie rupios ir skaudžios realybės perteikimo moralę, kurios ribas kasdien peržengia komerciniai televizijos kanalai. LRT televizija atrodo pajėgi apie skausmą, netektis ir moralės stoką kalbėti iš pačių aukščiausių kilnumo pozicijų, tačiau kol kas tai daro ribotai arba apskritai nedaro, nes tai yra sunkiausias uždavinys, kuris gali kilti menamos laidos kūrėjui – kaip prasmingai kalbėti apie beprasmybę ne vien tragiškų nesėkmių ir netekčių, bet ir pilkosios, „valdiškos“ beprasmybės akivaizdoje. Lieka tik laukti, kada Lietuvos visuomeninis televizijos transliuotojas, lyg geriausi Prancūzijos TV kanalai, nevulgariai, pagal geriausias filosofinės dekonstrukcijos tradicijas ir taisykles, imsis ne tik konstruoti, bet ir dekonstruoti Didžiuosius pasakojimus (būtina, kad abu veiksmai sektų paraleliai skirtingose laidose) – kels tikrą intelektinį uždavinį žiūrovui ir rodys pagarbą auditorijai.

Parašykite komentarą