Klaipėdos dramos teatro architektūrinė raida

Klaipėdos dramos teatras laikomas pačiu seniausiu teatro pastatu Lietuvoje – šioje vietoje jis egzistuoja beveik du šimtus metų. Tiesa, per šimtmečius jam teko patirti visko: teatras buvo pastatytas, sudegęs, po to vėl prikeltas iš pelenų, privatizuotas, restauruotas, rekonstruotas, kol galiausiai įgavo dabartinį vaizdą. Gana sudėtinga, bet įdomi ir dinamiška teatro architektūrinė istorija verta būti papasakota.

mazIMG_3423

Klaipėdos dramos teatras. Agotos Bričkutės nuotr.

Remiantis istoriniais šaltiniais, 1819 metais (kitų šaltinių teigimu – 1818 m.) miesto pirkliai Rupelis ir Voitkovičius įsteigė akcinę teatro statybos bendrovę ir dabartinio teatro vietoje, Danės žiočių pelkėje, pastatė mūrinį dviejų aukštų klasicizmo stiliaus pastatą su mansarda. Šis faktas reikšmingas visame Lietuvos teatro kontekste, kadangi iki XIX a. pr. nebuvo specialiai teatrui skirtų pastatų, vaidinimai vyko miestų rotušėse, visuomeniniuose pastatuose ar gyvenamuosiuose rūmuose. Tuometinis teatro vaizdas buvo toks: pagrindinį fasadą puošė portikas, kurį sudarė keturios poros kolonų. Jas vainikavo antablementas ir trikampis ornamentinis frontonas. 

Klaipedos_teatras_XIXa

Klaipėdos dramos teatras XIX a. I p. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.

Deja, pastatas gyvavo neilgai. 1854 metais jį sunaikino didysis Klaipėdos miesto gaisras. Laimei, miestui neteko ilgai būti be kultūros židinio. 1857 metais turtingas pirklys Masonas nupirko pastato griuvėsius ir toje pačioje vietoje atstatė teatrą, tiesa, pagrindinį fasadą jau atgręždamas į Teatro aikštę (taip pastatas stovi ir dabar). Priešingai nei prieš gaisrą buvęs pastatas, pastarasis pasižymėjo kuklesne architektūrine išraiška: tuščias, nykokas sienas kiek pagyvino nutapyti iliuziniai langai. Taigi, teatras iki pat XIX a. pab. priklausė privatiems asmenims.

1893 metais teatras atiteko miestui, prasidėjo didžioji rekonstrukcija. Prie pagrindinio fasado buvo primūrytas rizalitas su trikampiu frontonu, taip pat vienaaukščiai priestatai bilietų kasoms, virš kurių buvo įrengti balkonai. Labai aiškus tapo pastato centras – įgilinta lodža, kurią dengė pusapskritiminė arka. Frontono timpanas buvo papuoštas kartušu su miesto herbu. Fasadinės teatro sienos dinamiškai suskaidytos korintinio orderio piliastrais, rustais, papuoštos lipdiniais. Balkonuose įkomponuoti metaliniai žibintai. Griežta pastato fasado simetrija, aiški centrinė dalis bei kiti istoristiniai architektūriniai, puošybiniai elementai byloja apie rekonstrukciją, vykdytą sekant neoklasicizmo stiliumi. Jeigu pastato vaizdo nupasakojimas pasirodė panašus į šiandieninį, nesuklydote – tuomet rekonstruotas pastatas išoriškai išliko beveik toks pat iki šių dienų.

1928 metai Klaipėdos dramos teatro raidoje svarbūs tuo, kad buvo smarkiai rekonstruotas pastato interjeras. Projektą tuomet parengė miesto statybos patarėjas Paulis Giesingas. Buvo paplatintos rūbinės, pertvarkyta scena, pakeista sienų apdaila. Interjere vyravo keli stiliai, bylojantys apie secesijos, ekspresionizmo ir konstruktyvizmo susiliejimą. Tiesa, po šios rekonstrukcijos teatro vidus stilistiniu požiūriu nebeturėjo nieko bendra su išore.

1990 metais restauruoti teatro fasadai, rekonstruotas pastato vidus ir turbūt svarbiausias architekto Sauliaus Manomaičio indėlis – naujas priestatas, išplėtęs Klaipėdos dramos teatro teritoriją. Tačiau neprabėgus nė metams po rekonstrukcijos, pasirodė, kad kilnūs siekiai kiek prasilenkė su tikrove ir realiomis jos galimybėmis. Pasak dabarties architektų, 1990 metų rekonstrukcija buvo nevykusių projektinių sprendimų bei nekokybiškų statybos darbų virtinė. Buvęs teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne kartą pabrėžė, kad pastarasis teatro atnaujinimas atvėrė kelią teatro griuvimui. Visų pirma, buvo blogai pakloti pamatai. Žinant, kad Klaipėdos dramos teatras stovi ant Danės upės senvagės, slenkančio grunto, turėjo būti itin kruopščiai sudėti poliai. O štai nepraėjus nė metams, pastatas tiesiogine to žodžio prasme pradėjo smegti, o sykiu ir stogas linkti. Negana to, ėmė skilinėti sienos. Antra, pro stogą veržėsi vanduo, liūčių metu būdavo apsemiamos net vaidinimų salės. Vestibiulio luboms panaudota per plona armatūra, ilgą laiką jos vos laikėsi ir tik stebuklo dėka neužgriuvo ant žmonių. Kaip pastebi amžininkai, teatro interjeras buvo gana šaltas, dominavo betonas ir kiliminė danga, bet tai S. Manomaitis teisina to meto skurdžia finansine padėtimi, medžiagų stygiumi. Galiausiai besisukanti mažoji salė neturėjo atraminės sijos centre. Kaip matome, 1990 metų rekonstrukcijoje didesnis dėmesys buvo skirtas teatro architektūrinei išorei, bet kokybiškų konstrukcijų ir profesionalaus projektavimo sprendimų pritrūko.

mazIMG_3426

Klaipėdos dramos teatras. Agotos Bričkutės nuotr.

Po ilgų Klaipėdos dramos teatro „veido“ formavimo metų priartėjome prie 2007 metų rekonstrukcijos. Skambios straipsnių antraštės („Klaipėdos dramos teatras pagaliau kyla iš dumblo“, „Klaipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių“, „Klaipėdos dramos teatro mūzos kaip paukštės kyla iš pelenų“) džiaugsmingai skelbė apie naują dramos teatro etapą. Teatro restauracijos procesas truko net 8 metus. Tiesa, planuota darbus baigti 2014 metais, bet strigo lėšų paskirstymas, finansavimas ne kartą buvo apkarpytas dėl tuo metu taip pat reikšmingo projekto – Valdovų rūmų. Teatro rekonstrukcija kainavo apie 17 mln. eurų, o darbus vykdė bendrovė „Pamario restauratorius“ su Aldu Kliuku priešakyje. Teatro renovacijos architektai – Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas bei jau mums pažįstamas Saulius Manomaitis, kadaise pridaręs klaidų ir pasiryžęs jas atitaisyti.

mazIMG_3440

Klaipėdos dramos teatras. Agotos Bričkutės nuotr.

Intervencija į Klaipėdos dramos teatro eksterjerą buvo kur kas mažesnė nei į interjerą. Tačiau buvo padarytas esminis dalykas, anksčiausiai pasiekęs miestiečių akis ir sukėlęs prieštaringų nuomonių. Tai senojo dramos teatro pastato spalvinė gama. Rekonstrukcijos metu buvo pasitelkti paveldosaugos specialistai, kurių pagalbos prireikė siekiant atkurti istorinę tiesą bei kuo autentiškesnį vaizdą. Tiesa, tas vaizdas buvo netikėtas miestelėnams – atidengus pirminius apdailos sluoksnius, paaiškėjo, kad ankstesnės pastato spalvos buvo gana kontrastingos ir ryškios, tokios, kokiomis ir dabar nudažytas Dramos teatro pastatas. Jeigu dar yra manančių, kad tai „Pamario restauratorių“ savivaliavimas, vertėtų suabejoti savo teisumu. Kalbant apie teatro eksterjero pakitimus rekonstrukcijos metu, verta užsiminti ir apie teatro priestato iš Danės upės pusės nugriovimą. Atstatytas Žvejų g. esantis fasadas buvo pagyvintas didesniu langų kiekiu. Po rekonstrukcijos išliko trys autentiški fasadai – iš Teatro aikštės, Teatro gatvės pusės ir vidinis.

KUB9582maz

Klaipėdos dramos teatro didžioji salė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Nors Klaipėdos dramos teatro pastatas laikomas seniausiu specialiai teatrui pastatytu objektu, paradoksalu, bet technologinėmis galimybėmis jis tapo moderniausiu visoje Lietuvoje, o kai kuriais aspektais – net Baltijos šalyse. Aštuonerius metus trukusios rekonstrukcijos metu buvo įdiegtos naujausios garso, vaizdo sistemos. Elektroakustinės garso architektūros sistema „Constellation“, pagaminta Jungtinėse Amerikos Valstijose, scenoje sukuria garso aidėjimo efektus bei buvimo skirtingose erdvėse įspūdį (pvz., katedroje ar „La Skaloje“). Naujoji garso sistema sykiu leidžia žiūrovams, nepriklausomai nuo jų sėdėjimo vietos, vienodai gerai girdėti aktorių balsus. Nors, tiesą pasakius, po Gyčio Padegimo premjerinio teatro atidarymo spektaklio „Karalienė Luizė“ pasigirdo žiūrovų atsiliepimų, kad garsas salėje sklido prastai. Bet kokiu atveju, Klaipėdos dramos teatro scenos yra tiesiog „prigrūstos“ gausybės mikrofonų ir garsiakalbių. Didžiojoje teatro salėje pritaikyta novatoriška parterio įranga, leidžianti įvairiai transformuoti sceną bei žiūrovų erdvę – kilnoti juos įvairiais lygiais, sulieti į vieną plokštumą ar sukurti amfiteatro pakopas.

mazIMG_3469

Klaipėdos dramos teatras. Agotos Bričkutės nuotr.

Klaipėdos dramos teatro interjeras pasikeitė kone neatpažįstamai. Kadaise buvęs nykus ir šaltas, dabar jis maudosi pro gausybę langų sklindančia šviesa. Langų „užuolaida“ papuošta vakarinė vestibiulio siena atvėrė vaizdą į piliavietę bei uostelį, tokiu būdu tarsi integruodama pastatą į miesto įvykių verpetą. Teatro interjere puikiai išryškinti senieji pastato fasadai. Senasis teatro pastatas darniai įsiliejęs į 1990 metų priestatą, susijungiantis su moderniomis aptakiomis, aštriomis, kampuotomis, banguotomis vidaus formomis, laužytu stogu. Formų įvairovė atsiskleidžia ne tik konstrukcijose, bet ir balduose. Langų gausa sukuria natūralų apšvietimą, šešėlius, krentančius ant sienų ir žaidžiančius jose, dekonstruojančius formas. Būdamas teatre pasijunti apsuptas miesto, jo judesio, panoramų, pastatų, gatvių. Tai kiek primena XIX a. II pusėje susiformavusį savitą urbanistinės erdvės tipą – pasažą. Pastarajame gatvės ir kaimyniniai namai dengti stikliniu stogu. Miestas atsiduria lyg po stiklo ir geležies konstrukcijų gaubtu. Vienas garsiausių šio tipo pastatų yra Viktoro Emanuelio II galerija Milane. Žinoma, priskirti šiam funkciniam architektūros tipui Klaipėdos dramos teatro nederėtų, bet emocinis, juslinis įspūdis sukuria vaizdines asociacijas, kurios nukeldina į Italiją. Būdamas uostamiesčio dramos teatre pasijunti, tarsi būtum lauke, supamas pastatų, dinamiškų gatvelių, regis, trūksta tik amatininkų su prekystaliais.

mazIMG_3512

Klaudijaus Pūdymo skulptūra „Mūzos“. Agotos Bričkutės nuotr.

Tačiau nuo prekybinės salės / turgaus vaizdinio atitraukia didingi meno kūriniai, puošiantys kone kiekvieną teatro kampą. Išties, interjere gausu žymių dailininkų (Sofijos Veiverytės, Juozo Vosyliaus, Broniaus Uoginto, Angelinos Banytės, Vladimiro Bogatyriovo ir kt.) tapybos darbų, daugiausiai tai aktorių portretai, menininkų dovanos Klaipėdos dramos teatrui. Teatro pastate esanti Klaudijaus Pūdymo skulptūra „Mūzos“ tampa unikaliu leitmotyvu, apvainikuojančiu visą teatrinės dvasios sklidiną erdvę. To paties autoriaus sukurta Povilo Gaidžio skulptūra itin išraiškingai perteikia teatro režisierių – parimęs ant kėdės tarsi ilsisi po ilgų ir intensyvių kūrybos metų. Prabangos įspūdį kuria raudona spalva, atsikartojanti užuolaidose, kilimuose ar kėdėse. Sykiu teatro interjeras yra ir jaukus, nes panaudotos natūralios medžiagos – medis, granitas ir marmuras.

Išties, Klaipėdos dramos teatras vėl pakilo iš pelenų… Kadaise iš gaisro nuolaužų ir dulkių, dabar iš pelkėto dumblo, ketinusio pasiglemžti trapius teatro pamatus, o sykiu ir trūkinėjančias sienas, linkstančias lubas. Laimė, kad pastarosios „katastrofos“ nesunaikino gyvos teatro idėjos, aktorių trupės ir kūrybinės dvasios.

Parašykite komentarą