Rūta Jusionytė: tuštumos ir vienio skulptūra

Iš Klaipėdos kilusios, Paryžiuje gyvenančios viduriniosios kartos skulptorės Rūtos Jusionytės darbai žiūrovą domina kaip asmeninis, egzistencinis patyrimo faktas.

Jusionyte

Daniel Boudette Gorzkowski galerijos archyvo nuotr.

R. Jusionytės skulptūros kuria ritmą, kurį inspiruoja jose glūdinti tuštuma: materija ir jos pauzė yra vienodai reikšmingos. Darbų struktūra primena pirmykštį meną, todėl yra hiperatpažįstama, nes labai pirmapradė. Žiūrovui nusikelti į savo etnoso (nuolat kvestionuojamo dėl globalizacijos), žmogaus kaip tokio pradmenis (kai net pats kūnas yra technologizuotas) jau yra tai, ko per daug. Iš skulptūrų matyti, kad autorė pirmiau pajunta medžiagą, o po to erdvę, tuštumą, kurią vėliau valdys pats darbas. Tuštuma ir erdvė yra klausimų pretekstas, teikiantis gyvybę skulptūrose sukurtiems žmonių kūnams ir į juos žvelgiančiam žiūrovui. Skulptūra, kurioje tiek pat svarbi ir materija, ir oras, palieka galimybę nutilti ir kūrinio akivaizdoje išgyventi transcendencijos tylą.

R. Jusionytės darbai sudaro tolydžią visumą, ir tuštumos pauzės nesuskaldo kūrinių į daugybę fragmentų. Kūrybiniame procese, kai iš Niekio gimsta kūnas, svarbi baimės būsena, nes autorė peržengia fizinę tikrovę ir bijo, kad iš jos negrįžtama. Kai kūrinys beveik sukurtas, bijoma dėl jo galimo nevientisumo. Baimė papildoma savo priešingybe – meile, taigi skulptūrose įkūnyti žmonių pavidalai yra esantys ir buvojantys kaip „aukso vidurys” tarp kraštutinių būsenų. Taip randasi pirminė harmonija, kurios pagrindas – chaotiškos medžiagos valdymas. R. Jusionytė kurdama medžiagai neprimeta išmoktinės skulptūrinės kalbos, atsitraukia nuo savo asmeninės patirties, nepatiria šiuolaikiniam žmogui būdingos būsenos – šoko atsigręžus į save. Skulptorės darbai randasi ne iš saviraiškos, o iš bandymo sukurti savąją skulptūros metakalbą. Tai leidžia teigti, kad R. Jusionytė reikšmingai papildo šiuolaikinės Vakarų Europos skulptūros meno procesą, formuodama slinktį nuo abstrakcijos grįžti prie pradmenų ir grynųjų, nesuskilusių, ne šizofreniškų raiškos būdų.

Aptariamos autorės darbai yra žmogaus gyvenimo metafora – gimimas, iniciacija ir mirtis. Gimimas įvyksta medžiagai tapus skulptūra. Tai, kas asmeniška, R. Jusionytės kūriniuose per iniciaciją – žiūrovo žvilgsnį – tampa socialu ir nenarciziška bei neegoistiška. Mirtis R. Jusionytės skulptūrose – tai momentas, kai žiūrovas palieka kūrinį, darbuose įkūnyti pirmykščiai žmonės lieka vienatvėje. Skulptūros sukuriamos, žmonės į jas žiūri, kol pats darbas pagaliau grįžta į save – pamatinę savo vienatvę, primindamas apie ją ir žiūrovui. R. Jusionytės darbai yra lyg „objektyvistiniai”: žmogus pasirodo toks, koks jis išties yra. Mumyse yra ne vien pilnatvė, ne vien turinys. Skulptorė primena apie ramybę ir nušvitimą tuštumoje ir vienatvėje – taip žiūrovas sutaikomas su mirties neišvengiamybe.

R. Jusionytės kūriniai yra esteziški tokia reikšme, kokia šį terminą vartojo garsusis lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas: žvelgdami į tamsius skulptūros plyšius, galime regėti tą plotmę, iš kurios randasi daiktai. Šią būseną amerikiečių psichologai vadina žodžiu „insight” – tai būsena, kai pirmykštis, primityvus žmogus staiga sukuria naują buities ar ritualo daiktą ir tampa civilizuotu kūrėju. R. Jusionytės skulptūrų akivaizdoje žiūrovas išgyvena skulptūros kelią – nežinią, paslaptį ir tuo pat metu kūrybinį praregėjimą.

Autorė yra kolektyvinės atminties mediatorė, nes fiksuoja pirmykštį žmogų, per jos skulptūras pildosi mitas apie pasaulio sukūrimą, mitas tampa pažinus. Klaidinga būtų R. Jusionytės skulptūras priskirti vien baltiškosios kultūros sričiai. Tai – visos žmonijos pirminio būvio ženklai, kuriuose slypi ir senovės graikų, ir baltų, ir germanų bei afrikiečių patirtys. Laikas tampa sąlygine sąvoka, skulptūrose užfiksuota laiko pradžia ir pabaiga. Išnyksta atstumas tarp kūrėjos, skulptūrų ir žiūrovo – jie tampa vieniu.

R. Jusionytės kūryboje slypi abu kraštutinumai – trapi jėga ir subtilus ryžtas, – todėl darbai yra būtinybės padiktuoti – kartą juos sukūręs ar pamatęs, negali leisti sau manyti, kad jų galėtų nebūti. Tyla ir tarpai yra nutylėjimo ir fenomenologinio žvilgsnio, užpildančio kūrinio prasminius tarpus, jungtis ir vidurys. R. Jusionytės skulptūrų potencialumas realizuotas vienintele galimybe – tai, kas sukurta, turėjo būti sukurta, ir būtent tokiu būdu, o ne kitokiu. Kūrėja savo darbais byloja, kad menas nėra galimybė, jis yra būtinybė ir pasaulio tvarkos bei harmonijos sąlyga.

Parašykite komentarą