Laura Geraščenko: „Gyvenu, nes šoku, šoku – nes gyvenu!“

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrika itin nuoširdi, dvelkianti elegancija, moterišku žavesiu ir šokio svaiguliu. Mūsų viešnia – Laura Geraščenko. Jos gyvenimo variklis – šeima ir šokis. Laura – trijų nuostabių vaikų mama, šokėja, aktorė, choreografė, mokytoja, būsima kūno ir judesio terapeutė. Atviras, svajingas ir įkvepiantis pokalbis apie šokį, gyvenimą, jo esmę ir ateities planus.

Laura_Gerascenko

Artūro Butkaus nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Vis dar esu savęs pažinimo ir keitimosi kelyje. Esu intravertė, mėgstu būti viena, klausytis tylos, laikrodžio tiksėjimo, medžių ošimo. Mano gyvenimo credo – elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

Kuo Tave patraukė šokis? Kokią šokio rūšį pasirinkai?

Galimybe kalbėti be žodžių, kai jų neužtenka. Myliu dvi – baletą ir šiuolaikinį (contemporary).

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Gyvenu – nes šoku, šoku – nes gyvenu. Be šokio jausčiausi tarsi negyva, tai savęs išraiška, būdas kalbėti kitiems judesiu iki pat pirštų galų.

Dmitrijaus_Matvejevo_foto

„PADI DAPI Fish“ šokio spektaklis ,,Akvariumai“, choreografė Aušra Krasauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Papasakok, koks Tavo, kaip šokėjos, choreografės, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Hm… Viskas prasidėjo nuo mamos noro tapti balerina. Ji pati pasakojo (aš tai sužinojau tik prieš kelerius metus), kad mano močiutė vežė ją į atranką Pakruojyje, kur turėjo atvykti komisija iš Vilniaus M. K. Čiurlionio mokyklos baleto skyriaus. Tačiau komisija neatvyko, tad mama neteko galimybės tapti balerina. O kai mane, šešiametę, tėvai pamatė šokančią pas močiutę ant spintelės, nusprendė leisti į pramoginių šokių kolektyvą Panevėžyje (tai mano gimtasis miestas). Taip aš, praėjusi atranką, 1–4 klasėse lankiau pramoginius šokius. Bet… Vieną dieną pradėjau praleidinėti treniruotes ir tėvai leido nebelankyti. Iki 11 klasės šokis dingo iš mano gyvenimo. Tuomet vasarą dalyvavau šokio stovykloje, ten pirmą kartą ,,susitikau“ su baletu (šypsosi). Tada viskas ir prasidėjo. Bandžiau žingsnius, kurie buvo visiškai svetimi mano kūnui. Tačiau juose buvo kažkas, ko negalėjau sau įvardinti, kažkas, kas manyje pažadino norą šokti, žengti šia kryptimi ir nesustoti. Pradėjau domėtis, kur norėčiau studijuoti baigusi mokyklą – pasirinkau choreografijos studijas Klaipėdos universitete. Metus (12 klasėje) ruošiausi stojamiesiems, mokiausi baleto ir lietuvių liaudies šokių pagrindų pas Ugnę Zanevičiūtę (šiuo metu jau Ugnė Audejeva). Sėkmingai įstojau į choreografijos specialybę, įgijau teatro bakalaurą, choreografo kvalifikaciją. Šiuo metu baigiu ir šokio magistrantūros studijas.

Princeses_Vytauto_Petriko_foto

Šokio teatro ,,PADI DAPI Fish“ spektaklis vaikams ,,Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“, choreografė Inga Kuznecova. Vytauto Petriko nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Negalėčiau išskirti kažkurio vieno, nes kiekvienas pasirodymas man yra kalba žiūrovui, kiekvienas yra svarbus ir atnešantis daug emocijų.

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Esu šokio teatro ,,PADI DAPI Fish“ narė (atlikėja, choreografė), aktyviai dalyvauju teatro spektakliuose ir projektuose. Taip pat vadovauju savo šokio studijai ,,Judesio erdvė“ (vedu baleto ir šiuolaikinio šokio pamokas vaikams bei kūno judesio terapijos užsiėmimus besilaukiančioms mamoms), atlieku balerinos vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje ,,Paprastos beprotybės istorijos“ (režisierius Darius Rabašauskas).

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Esu visų pirma trijų vaikų mama, šokėja, aktorė, choreografė, mokytoja, būsima kūno ir judesio terapeutė.

Laura_Gerascenko_seima

Šeima. Asmeninio albumo nuotr.

Kuo vadovaujiesi kurdama choreografiją?

Visų pirma keliu sau klausimą – ką aš noriu papasakoti tiems, kurie žiūrės mano šokį?

Kas Tau yra šokio esmė?

Kalbėti vidumi per judesį.

Kas Tave įkvepia? Kur semiesi idėjų?

Visame kame, ne tik šokyje, mano įkvėpimo šaltinis yra Biblija. Kai klausi Jo, visa ateina iš ten – kūryba, idėjos, vaizdiniai. Taip pat tariuosi su žmonėmis, kuriais pasitikiu, ir su tais, kurie tiki manimi. Tie, kurie tiki tuo, ką darau, skatina mane eiti pirmyn, mane palaiko, girdi ir priima mane tokią, kokia esu. O esu netobula (šypteli).

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Be galo myliu savo studijos vaikus, mano tikslas – kurti santykį su kiekvienu vaiku, todėl turiu ribotą vaikų skaičių studijoje. Man svarbu matyti kiekvieno akis, jausti kiekvieną auklėtinį ir jį apkabinti. Vertingiausias man yra ryšys su vaikais, todėl nekuriu ,,masinės gamybos“ šokio studijos ar mokyklos. Bet minčių plėstis yra (šypsosi).

Sausio pabaigoje pristatysiu šokio spektaklį kūdikiams. Taip pat kuriu scenarijų šokio spektakliui pagal vienos moters autobiografiją, bet kol kas nenoriu atskleisti visų kortų. Ir visada sakau: šoksiu tol, kol leis mano fizinis kūnas. Nes einant metams, patirtis didėja, todėl vis daugiau galiu papasakoti judesiu. Šoksiu, jei gyvensiu, net sulaukusi 70 metų (juokiasi).

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Šokis (šypsosi). Negaliu be jo. Gyvenime turiu dvi puses, kurios absoliučiai lygiavertės ir negalėčiau nė vienos atsisakyti, – tai šeima ir šokis. Kaip ir minėjau – klausausi tylos, tai mano laisvalaikis. Ir knygos lapai mano pirštuose.

Jei ne šokis, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Ilgai negalvodama galiu pasakyti – vizažistės (šypteli). Be galo patinka stebėti, kaip padedant teptukui keičiasi veido bruožai. Šią sritį jau esu išbandžiusi. Prieš kelerius metus baigiau profesionalius makiažo kursus, jei turėčiau daugiau laisvo laiko, puoščiau moteris.

judesio_erdve_Vytauto_Petriko_foto

Šokio studijos „Judesio erdvė“ mergaitės. Vytauto Petriko nuotr.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Neturiu. Kiekvienas šokantis žmogus yra įdomus, jei jis bando kažką pasakyti judesiu, o ne atlieka sausą techniką. Jei jis šokdamas išgyvena tikrus jausmus ir emocijas, jei susijungia su personažu ir nesistengia įtikti / patikti žiūrovui.
Visgi, jei reiktų primygtinai įvardyti asmenį, mintyse iškyla šokio trupė ,,Batsheva“ ir choreografas Ohad Naharin.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Tai būtų Jėzus Kristus (šypsosi). Nes neįmanoma nenorėti susitikti su savo kūrėju.

2 komentarai

  1. Raimundas

    Šaunuolė!

  2. Rinalda

    Aciu Jus prakalbinusiems. Jusu vertybes, vidinis pasaulis… Labai artima… Sekmes Gyvenime ir Kuryboje!

Parašykite komentarą