Apie šviesą ir šešėlį: Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu”
|
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) iki 2019 m. vasario 3 d. veikia Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu”.  KKKC direktorius Ignas Kazakevičius ir parodos autorė tapytoja Eglė Velaniškytė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. Retrospektyvinėje parodoje pristatoma išsami menininkės kūrybos ekspozicija – nuo Salako periodo darbų iki dar kvepiančių dažais paveikslų. Atskira erdvė skirta ir tapytojos dukters Miglės Borisevičiūtės piešiniams. Tačiau daugiausiai parodoje – E. Velaniškytės drobių sakraline tema. Eglės Velaniškytės kūrybai būdinga ekspresyvi tapybinė kalba, žemiškų tonų ir pustonių paletė, nuskaidrinta auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ne iš pasipriešinimo ar kovos – ji padeda atskleisti dabarties akimirką, sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties. KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius tapytojos kūrybą lygino su Džeimso Ensoro ir Žoržo Ruo darbais, tuo labai nudžiugindamas parodos autorę: „Eglė Velaniškytė yra Šarūno Saukos kursiokė. Tačiau Sauka apie nuodėmes kalba saldžiai, gražiomis spalvomis, o autorė trimis spalvomis nori kalbėti apie prisikėlimą, apie šventę. Prisiminus meno istoriją, man į galvą ateina dvi pavardės: Džeimsas Ensoras ir Žoržas Ruo. Sugebėjimu taupiai, keliais potėpiais išreikšti esmę šie menininkai artimi autorei. Kalbant apie šią parodą, iš pažiūros tai yra sakralinis žanras, vaizduojami bibliniai motyvai. Tačiau kartu tai yra autorės gyvenimas. Sakyčiau, kad tai mūsų visų kaukės. Jeigu pasigilintume konkrečiai į kiekvieno paveikslo siužetą, suprastume, kad tokių motyvų sakraliniame mene nebuvo”, – pristatydamas parodą sakė I. Kazakevičius. “Balticum” TV žinių žurnalistų Tomos Arcišauskaitės-Lukošienės ir Igno Vaišvilos reportažas Menininkė Eglė Velaniškytė svarstė, kad šiam laikmečiui išties būdingas apsimestinis tikėjimas: „Didžiausias mano pliusas, kad aš šiame desakralizuotame pasaulyje imuosi tokių temų. Ar tai yra kaukė, ar tikra, ar netikra? Per Kalėdas ir Velykas pilnos bažnyčios žmonių, kurie čia ateina tik du kartus per metus. Tai atviras klausimas: kuo mes tikime, kiek mes tikime? Ar mums reikia tų mitų?” – retoriškai klausė menininkė. Pristatydama parodą autorė pasakojo, kad jai labai svarbi yra šviesa. Ir ne tik tapyboje, bet ir gyvenime. Netgi sakralinės temos atsiradimą jos kūryboje galima priskirti šviesai, tiksliau, jos trūkumui: „Spalvų mano darbuose nėra daug, vyrauja ruda, geltona – žemės spalvos. Man geltona spalva pati mylimiausia – tai vilties, šviesos, šilumos spalva. O svarbiausia man yra šviesa ir šešėlis. Ir tai siejasi net ne su technika, bet su dorybe ir nuodėme. Nėra nuodėmės – nėra ir dorybės. Nėra šešėlio – nėra ir šviesos, nėra apimties, – kalbėjo E. Velaniškytė. – Rudenį mane visada apima depresija, man per tamsu – viduj tamsu, aš negaliu dirbti. Tuomet labai daug skaitau. Ne romanus – jų nemėgstu, bet istorines knygas. Perskaičiau jas ir pagalvojau: „Viešpatie, žmonijos istorija yra klaiki, siaubinga.” Ir pasakiau sau: „Kristus atėjo laiku.” Pasakiau ir užmiršau. Praėjo Kalėdos, šventės, atėjo sausis, pradėjo šviesėti ir man pradėjo lietis paveikslai. Aš nemėgstu žodžio „įkvėpimas”. Tapyba yra darbas. Bet tąkart tie paveikslai ėmė tarsi savaime lietis. Paskui jau, aišku, praėjo tas įkvėpimas, juk negali Dievas visą laiką sėdėti tau už nugaros. Prasidėjo racionalus tapymas, – apie sakralinės temos atėjimą į jos tapybą pasakojo menininkė. Ir juokdamasi pridūrė: – Šį rudenį vėl labai daug skaičiau. Bet šįkart tos knygos visiškai nuvainikavo prieš tai skaitytąsias: religija yra mitas, žmonijos istorija yra mitas… Įdomu, kai grįšiu prie teptukų, ką aš nutapysiu?” 
Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu” veiks iki 2019 m. vasario 3 d. |