Remigijus Treigys. Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo

2018 m. lapkričio 13 d., antradienį, 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Remigijaus Treigio paroda „Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo“. Atidaryme dalyvaus Remigijus Treigys, Gytis Skudžinskas ir Ričardas Šileika su improvizuotu pokalbiu, kuris jau kartą įvyko visiems trims susitikus likus mėnesiui iki parodos.

treigys_is_ciklo_ziemos_dienorastis_ 2017_2018

Remigijus Treigys. Iš ciklo „Žiemos dienoraštis“, 2017–2018 m.

Ričardo Šileikos užrašyti penki fragmentiški šnektelėjimai apie galimus įvykti dalykus, kurie jau egzistuoja nutylėti.

I.

Remigijus Treigys:
– Klauskite, klauskite. Aš dar pats nežinau apie ką daug kalbėti. Dar nesukomplektavau tos parodos iki galo. Aš dar jos nemačiau pats. Ir Vilniaus fotografijos galerijos erdvė nauja…
Gytis Skudžinskas:
– Kalbame apie parodą, kurios autorius net neįsivaizduoja. Jis sako, bus greičiausiai taip ir taip. Reikia pakalbėti apie tai, ko nėra. Panašiai kaip su tuo laiku, kuris neegzistuoja.
Remigijus Treigys:
– Ir kaip galima kalbėti apie tai, kas nežinai kas bus?
Gytis Skudžinskas:
– Fantastai drąsiai kalba. Jų tokia specialybė.
Remigijus Treigys:
– Tai čia bus tokia fantastinė paroda.
Ričardas Šileika:
– Treigys viską transliuoja iš kosmoso. Yra daug tiesos. Gi mūsų kiekviena diena yra fantastinė. Jeigu tik neplanuoji, tai ir fantastika.

II.

Gytis Skudžinskas:
– Tau yra skirtumas, kai savo tradicines fotografijas darai analogine technika ir kai dienoraščius fotografuoji su skaitmeniniu aparatu? Pats tavo fotografavimo ir priėjimo būdas labai skiriasi. Tai tau kažką nulemia?
Remigijus Treigys:
– Nežinau, ar žiūrovui tai yra svarbu. Man vis dėlto skaitmeninis dalykas iki galo neteikia kūrybinio pasitenkinimo. Nes spausdamas analoginę fotografiją aš pats prisiliečiu nuo pradžios iki galo. Nuo juostos parinkimo, ryškinimo iki atspaudo darymo. O skaitmeninėje fotografijoje tas procesas nutrūksta, nes galutinį variantą aš atiduodu padaryti kitam.
Gytis Skudžinskas:
– Tau pačiam ne taip miela daryti, o mums vis tiek rodai.
Remigijus Treigys:
– Kaip dienoraščius, aš pateisinu, taip gali būti. Nes tai yra dienos vaizdo fiksavimas. O būtent skaitmena ir leidžia tokį greitą rezultatą pateikti, ir nereikalauja labai didelio susikaupimo. Nors, beje, ir skaitmeninio aparato mygtuką spaudžiu ne bet kada. Ir – nėra jokio vėlesnio kompiuterinio įsikišimo.

treigys_paroda_Vilniuje

Remigijaus Treigio fotografija

III.

Remigijus Treigys:
– Esu pastebėjęs, kad aš vis sugrįžtu į tas pačias ne tas pačias konkrečias vietas. Emociškai į tas pačias.
Ričardas Šileika:
– Pasakei svarbų kodą, kad vis grįžti į emocines „vietas“. O aš, žiūrovas, dar kartą ir dar kartą stabtelėdamas prie fotografijos, tos pačios emocijos taip pat nepatiriu.
Remigijus Treigys:
– Sakoma, kad antrąkart į tą pačią upę neįbrisi. Bet. Daug kas priklauso nuo to, kas įvyksta po žiemos. Jei buvo daug sniego, upė bus sraunesnė. Jeigu sniego nebuvo, vanduo upėje bus ramesnis.

IV.

Gytis Skudžinskas:
– Juk dienoraščio funkcija yra fiksuoti labai apibrėžtą laiką, konkrečią patirtį, o tu dienoraštį paverti belaikišku. Ar tas paradoksas tau svarbus?
Remigijus Treigys:
– Kūryboje taisyklių nėra. Gali daryti, kaip nori. Dienoraštyje ta žiema jau galėjo būti, bet dar ir gali būti. Mano dienoraštyje nėra konkrečios vietos ir nėra konkretaus laiko.
Gytis Skudžinskas:
– Dar kartą sakau. Tam tikra forma turi savas taisykles. Juk rašydamas haiku ar sonetą, laikaisi taisyklių. O tu darai dienoraštį, nesilaikydamas dienoraščio taisyklių. Tai protestas ar paradoksas?
Remigijus Treigys:
– Gal tai paradoksas man pačiam. Kai darau dalykus, aš neįvardinu sau, kodėl. Neturiu išankstinės koncepcijos. Į lentynėlę nepadedu. Nereikia šių dalykų suvokti pažodžiui.

V.

Ričardas Šileika:
– Ar išvis tavo nuotraukoms reikalingi pavadinimai?
Remigijus Treigys:
– Aš manau, kad reikalingi, nes pavadinimas yra kaip raktas…
Yra mano darbas, kurio pavadinimas „Laukas sekmadienį“. Jeigu jį pavadinčiau „Laukas antradienį“, tai būtų jau nebe taip.
Ričardas Šileika:
– O skiriasi čia tik tau?
Remigijus Treigys:
– O tau, ką, nesiskiria?
Ričardas Šileika:
– Ne.
Remigijus Treigys:
– Pieva, tuščias laukas, arimai man sekmadienį visai kitaip atrodo negu pirmadienį ar antradienį.
Kitą savo darbą esu pavadinęs „Pirmadienis prie jūros“. Jeigu būtų „Sekmadienis prie jūros“ arba „Šeštadienis prie jūros“ tai būtų jau suprantama. O kokio velnio eiti pirmadienį prie jūros? Normaliam žmogui… Aš ėjau pirmadienį prie jūros tam, kad surasčiau pirštinę, kurią buvau pametęs. Bet pavadinau ne dėl to.

Remigijaus Treigio paroda „ Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo“ Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki 2018 m. gruodžio 1 d.

Parašykite komentarą