Fotografas Imantas Selenis. Žmogus industriniame peizaže

Šiuo metu Londone gyvenantis ir kuriantis fotografas Imantas Selenis analizuoja žmonių santykius su aplinka ir savimi, dažniausiai juos išreikšdamas urbanistikos vaizdais. Jo kūryba – itin sėkmingas jausmų ir matematikos, arba estetikos ir turinio, derinys. Pasižiūrėję į pasaulį Imanto akimis rutinoje išvystumėte režisūros elementų, mieste – vidinių žmogaus labirintų, tamsoje – šviesos. 

Imantas Selenis. Autoportretas

Imantas Selenis. Autoportretas

Jei po susitikimo su Imantu reikėtų nubrėžti jo laiko juostą, viskas atrodytų daugmaž taip: išsiskyrimas su pirmąja meile → gėlių makrofotografija → teisės studijos → karjera banke → mergina Londone → gimęs impulsas kurti → atsisveikinimas su bankininko karjera → kūrybinė emigracija į Londoną → meninės paieškos urbanistinėje fotografijoje… 

Apie viską išsamiau šnekėjomės prie kavos puodelio Vilniuje, kur jis laikinai sugrįžo apmąstyti savo kūrybos ir gyvenimo vingių.  

Iš pradžių leisk suprasti, kuo tave apskritai žavi fotografija? 

Pati fotografija, kaip ir kiekvienas menas, yra pažinimo įrankis. Kai tik pradėjau fotografuoti, maniau, kad turiu tai daryti dėl kažkokio išorinio tikslo: randi temą, iškeli problemą, ją išanalizuoji, bandai vizualiai išreikšti savo darbuose. Analizė man labai įdomu, tačiau tas priežastingumas būdavo keistas. Neseniai supratau, kad fundamentaliai viskas, ką aš darau – tik apie mane, apie tai, kur aš tuo metu, kai kuriu, esu ir kaip aš jaučiuosi. Kodėl pasirinkau fotografiją? Nes tai yra interaktyvu. Žmonės interaktyviai reaguoja į tavo fotografiją, jie tapatinasi, bando atpažinti vaizdinius simbolius. Tai yra labai įdomu! 

Nuo 2012 metų gyveni Londone. Tave ten atvedė fotografija? 

Nebuvo taip, kad supratau – aš būsiu fotografas! Tai buvo mano mergina, kuri gyveno Londone ir ten studijavo fotografiją. Per atstumą bendrauti tapo per sudėtinga. Telefono sąskaita ir skraidymas kainavo beprotiškai daug. Šitai buvo vienas iš stimulų. Kitas stimulas buvo, žinoma, siekis užsiimti rimtesne kūryba. 

Tada ir supratai, kad nori ir gali būti fotografu? 

Ar aš galiu? Turbūt taip, nors tas pasitikėjimas ir dabar toks keistas. Jau tuomet maniau, kad galiu kurti, tereikia nuo kažko pradėti. Susidėjo daug mažyčių detalių, kurios išaugo į vieną didelį sprendimą. Kai neseniai Londone buvau užsivilkęs kostiumą, pamatę mane draugai prasitarė, jog atrodau kaip tikras bankininkas. Nors aš savęs tokiom spalvom jau nebepiešiu. 

„Kūrybingumo procesas man labai primena žaidimą be taisyklių“, – esi sakęs viename interviu. Vis dėlto tavo darbo procese, ko gero, egzistuoja tam tikros taisyklės. Kokios jos? Koks tavasis kūrybos procesas? 

Kalbėdamas apie žaidimą turiu galvoje vaikišką žaidimą, kai taisyklės ir gimsta procese. Kartais projektą pradedu nuo to, jog internete atsidarau „Google“ žemėlapį, susirandu vietą, kuri man įdomi, ir ten nuvažiuoju. O kartais tiesiog važiuodamas pamatau ką nors, kas pasirodo įdomu. Viskas prasideda nuo impulso, tačiau stengiuosi pasitelkti laisvą metodą. Stebiu, pamatau, tada nusprendžiu. Galbūt egzistuoja viena taisyklė – prieš spausdamas mygtuką pagalvoju, kad man reikės spausdinti nuotrauką. Techninės taisyklės visąlaik egzistuoja.

„City Corners“. Imanto Selenio nuotr.

„City Corners“. Imanto Selenio nuotr.

Tad tavo atveju viskas paremta jausmais ir impulsais? 

Mano atveju, tai – ir jausmas, ir impulsas, dar daugiau – domėjimasis pasauliu ir tam tikromis temomis. Apsiribojimas taisyklėmis gali įstatyti į labai nepatogius rėmus. Savo kūrybingumui paskatinti metodologijos, žinoma, yra būtinos, bet čia ir pasireiškia tavo kūrybingumas – kaip skirtingai tą patį dalyką gali pradėti ir kaip – užbaigti? Tai, kas susiję su miestu, kas ten vyksta, man svarbu pirmiausia organiškai pajausti. Būna, jog po fotografavimo peržiūrėjęs tą daugybę nuotraukų, vėl grįžtu į ten pat  perfotografuoti ar sugalvoju, kokio dar kadro reiktų serijai papildyti, kad ji būtų suprantamesnė. 

Esi pristatomas kaip postmodernios fotografų kartos industrinio peizažo kūrėjas. Kuo tave žavi ir traukia šis žanras? 

Neseniai suvokiau, kad fotografija turi ribas – atsirado noras iš jų išaugti. Šiuo metu negalėčiau savęs apibrėžti net kaip industrinio peizažo fotografo. Man kūrybos apribojimas žanru tapo nebeįdomu, nes fotografija man tapo kalba. Pats bėgau nuo banko sistemos, bet atsidūriau dar didesnėje – megapolyje, kurio, kaip sistemos, ribų taip aiškiai nesuvoksi. Tai tapo mano stimulu analizuoti miestą. Tuo metu jame yra daug industrinių peizažų, kurie atrodo kaip sistema – tiesios linijos, pasikartojimai ir pan. Taigi, peizažą fotografuoju kaip didesnį atvaizdą tos sistemos, kurią, eidami gatve ir matydami fragmentus, mes ne visada jaučiame. Man įdomu tai fiksuoti ir parodyti žmonėms. 

Kiekviena savo serija, regis, vykdai savotišką tyrimą. Apie miestą, kaip žmogaus sukurtą sistemą, apie megapolio ir gamtos santykį… 

Architektūra man yra nekintantis sistematiškumo simbolis. Fotografuoju labai daug Londono, o dabar – labai daug Vilniaus. Užvakar dviračiu miškais nuvažiavau 26 kilometrus. Pradėjau fotografuoti Vilnių tam, kad vėl jį suprasčiau. Šiek tiek laiko čia nebuvus labiau juntu kontrastus. 

Kas vis dėlto yra pagrindinis šio tyrimo objektas? 

Žmogaus bėgimas nuo savęs. Žmogus yra linkęs kurti sistemas ir jomis save apsistatyti, tam, kad išliktų. 

Imanto Selenio nuotr.

Imanto Selenio nuotr.

Taigi viskas yra apie žmogų? 

Taip, nes miestas yra žmogaus kūrinys, jo loginio proto projekcija pasaulyje. Mieste matau veidrodiškumą – žmogų ir jo vidų. Žmogus tai išverčia į didesnį objektą, tuomet jam pasidaro patogiau viduje. Bandau į miesto struktūrą žvelgti filosofiškai. Tokie mano mąstymo kampai. Žmogus turėtų atsisukti ir pažvelgti į tai, jog tampa savo sistemos vergu. 

Vienoje savo serijų („City Corners“) gvildeni išskirtinę temą, angliškai vadinamą Counter Urbanisation. Kas tai? 

Tai miesto urbanistinis fenomenas, kai dėl išaugusios miesto populiacijos ir kitų urbanizmo keliamų nepatogumų žmonės ima keltis iš miesto centro į jo pakraščius, palikdami megapolio centrą tuščią. Panašiai, kaip į vandenį įmestas akmuo skleidžia iš centro raibulius, miestas irgi ima plėstis į pakraščius. Taiklų lietuvišką pavadinimą čia rasti sudėtinga, nes „Miesto tuštėjimas“ skamba per daug poetiškai. Seriją norėjau pavadinti sausai, o problemą apžvelgti gan moksliškai. 

Daugiausia vaizduoji Londoną, kuriame ir gyveni. Žinoma, minėtasis reiškinys Lietuvos miestams dar neaktualus. O ar kuriuo nors aspektu tau įdomūs Lietuvos miestų urbanistiniai peizažai? 

Vilniuje žmonės gyvena miesto centre, kuris išdėstytas labai patogiai (pvz., Londonas turi du miesto centrus), o gamtos ir miesto santykis – labai organiškas, skirtingai negu kituose miestuose. Tačiau šiuo metu mane domina tai, kad, paėjus šiek tiek nuo centro, miestas yra kitoks, ne toks dailus. Užvakar buvau Viršuliškėse, Justiniškėse ir aplink. Pakraščiuose radau kiemų, kur vaikšto bobutės, laksto žaisdami vaikai, šalia – miškelis, o fone matosi tarybiniais laikais sukurtas urbanistinis peizažas. Įdomi senoji kiemo kultūra, kurios užsienyje nebėra, apskritai ši senoji atmosfera. 

Vilnius. Imanto Selenio nuotr.

Vilnius. Imanto Selenio nuotr.

Atrodo, jog viskas gimsta tau kuriant, be įžanginės aiškios idėjos. Gal čia pasireiškia atėjimas į meną ne iš akademinės aplinkos? 

Iš principo visada turi turėti idėją – mano darbuose tai yra miestas. Tiesiog bandau skirtingai  ją išreikšti. Mėgstu realybę maišyti su fikcija. Žmonės šiais laikais, atrodo, daro viską, kad pabėgtų nuo realybės, dėl to noriu ją parodyti dar labiau kontrastingą, kad atsirastų tikrumo skonis.. Paskutinę koliažų seriją („Cyan“) dariau rankomis. Tai realistiškai atrodantys fikciniai vaizdai. Tačiau juose palikau užuominų – viską specialiai atlikau taip, kad matytųsi, jog detalės yra iškirptos ranka. 

Dar vienas tyrimas tarp tikra ir fiktyvu? 

Serijos „Cyan“ mintis ir buvo tokia – kažką daryti rankomis, kartu išryškinant ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Karpant ir klijuojant, fotografija tampa nebe realybės pažinimu, o keistu žaidimu su žmogaus sąmone. Žmonės juk dažniausiai fotografijos vaizdus vertina kaip dokumentą, realų faktą. Kai fotografijos tiek daug ir visi tiki tuo, kas pavaizduota, taip smagu šiek tiek apgauti žiūrovus! 

Fotografuodamas urbanistinius peizažus neišsižadi kadro režisūros. Teigi, jog miestas yra tavo studija. O manipuliacijų „Photoshop“ grafikos redaktoriumi nuotraukose nėra? Ar tai – tikslingas tavo pasirinkimas? 

Reikėtų sutarti, ką turime galvoje, kalbėdami apie manipuliacijas. Kartais pakoreguoju tam tikrus dalykus: jei nereikia žmogaus, kuris „pjauna“ vaizdą tavo kadre, galima jį išimti. Tai normalios fotografijos korekcijos. Vaizdais nemanipuliuoju, atvirkščiai, pastaruoju metu stengiuosi viską daryti lokacijoje, kuo gyviau. 

„Cyan“. Imanto Selenio nuotr.

„Cyan“. Imanto Selenio nuotr.

Melancholija, nostalgija, tuščio miesto magija, nemiga, šešėliai – tavo kūrybos raktažodžiai. Jei fotografija dažniausiai tėra fotografuojančiojo pasaulio interpretacija, tuomet koks yra tavasis pasaulis? 

Labai besikeičiantis, priklausantis nuo daugelio gyvenimo aplinkybių. Viena draugė man pasakė, jog mano nuotraukose yra ir savidestrukcijos, ir nostalgijos. Viena iš priežasčių yra, matyt, ta, kad 27-erius metus gyvenau kitaip, studijavau teisę, dirbau banke, ir tik šitaip įsivaizdavau savo ateitį. Atvažiavęs į Londoną, mieste jaučiausi visiškai svetimas, turėjau pradėti ieškoti naujo savęs. Tam reikėjo savyje daug visko sugriauti. Kai pradėjau galvoti apie tikrąsias kūrybos priežastis, supratau, kad pradedant kurti naktinę seriją, mano motyvas buvo ne poreikis suprasti, kodėl miesto centras tuščias, o savotiškas eskapizmas nuo intensyvios megapolio aplinkos, tos galybės žmonių, keliančios savotišką įtampą. Londono vietoje, kur gyvenau tuomet, per dieną gatve praeina pusė milijono žmonių. Tai sprogdino galvą! Reikėjo prisijaukinti miestą, o naktinis fotografavimas man – tarsi meditacija. Tuomet jaučiuosi ramus. Faktas, kad ir aš savyje turiu tos melancholijos.

Dar vienas dalykas: prieš metus aš kiekvieną rytą keldavausi dar prieš švintant, važiuodavau traukinuku į lokacijas, kur pėsčias nueidavau mažiausiai 10 kilometrų, – tuo metu fotografavau Rytų Londono kanalų sistemas. Man to reikėjo, nes tiesiog norėjau atitolti nuo žmonių, pabūti tuščioje erdvėje. Paskui supratau, kad noriu prie jų grįžti, vėl pradėjau juos fotografuoti. Tos foto įvairovės galbūt nesimato mano rodomuose darbuose, nes verždamasis į meno pasaulį dėl tam tikrų priežasčių turiu rodyti vieną ar kitą kryptį, būti nuoseklesnis, taigi savo portfolio stengiuosi kurti labiau vientisą. Bet  išties, jei parodyčiau visą savo archyvą, pamatytum, kiek ir kokių aš skirtingų turiu nuotraukų! 

Ar Imanto Selenio kamera daugiau nuslepia, ar atskleidžia? 

Yra ir to, ir to. Kamera visąlaik nuslepia, nes vieno objekto kadravimas, išskiriant jį iš bendro aplinkos konteksto, yra didžiausia režisūra. Žmonės klausia, kaip aš naktį taip nufotografuoju miestą? Sako, kad tokio, panašaus į kino aikštelę, jie jo nemato. Atsakau, jog tai kadruote ir neįprasti rakursai, nes bandau atskleisti tai, ko galbūt nėra peizaže, bei nuslėpti detales, kurios trukdytų suprasti tai, ką noriu atskleisti. To kadro negali pamatyti plika akimi, nes akis visuomet mato platesniu kampu nei kamera. 

Esi minėjęs, jog tave įkvepia literatūra, filmai. Kai kurie tavo kadrai – išties kinematografiški. Kokius filmus, prieš žiūrėdami į tavo fotografijas, žmonės turėtų pamatyti, kad geriau perprastų tavo kūrinius ir jų žinutę? Kokias knygas perskaityti? 

Iš filosofų – F. Nietzsche. O labiausiai įtakos turėjo Ž. Baudrillardas. Kai jį perskaičiau ir dar kartą pažiūrėjau „Matricą“, kur labai daug jo filosofijos, tai man tapo vienu iš geriausių filmų! Nuotaikos, keistumo prasme daug įtakos man padarė režisierius D. Lynchas. Mano kadrų griežtumas, preciziškumas gali priminti ir S. Kubriko „2001 kosminė odisėją“. Kompozicijos precizika man labai svarbu. Kiti filmai galėtų būti „Blade Runner“, „Brazil“ ir panaši mokslinė fantastika.

„Enter The Maze“. Imanto Selenio nuotr.

„Enter The Maze“. Imanto Selenio nuotr.

Ar fotografijos srityje turi siekiamybių? Kieno kūryba pats domiesi? 

Paskutiniuoju metu Philip-Lorca diCorcia yra žmogus, darantis man didžiausią įspūdį. Londone nuėjęs į jo parodą spygčiojau kaip maža mergaitė. Jo žanras, kaip jis pats kažkada yra pasakęs, vadinasi staged documentary (angl. režisuota dokumentika). Tikriausiai to siekiu ir aš. Taip pat mane įkvepia Jeff Wall, o mano darbuose juntama ir Gregorio Crewdsono kūrybos įtaka, nors jis naudoja gerokai daugiau režisūros. 

Ar tavo kūrybai daro įtaką gyvenimas tarp skirtingų šalių ir kultūrų? 

Įtaka tokia, kad galvoje viskas pasidarė labai chaotiška. Londone nustojau skirstyti žmones į grupes. Gyvenu tarp europiečių ir, nors mūsų, lietuvių, kultūra yra labai savita,  kartu jir artima Vakarų kultūroms. Turėjome menininkų, kurie kūrė panašiai ir darė įtaką vieni kitiems. Didžiausią įspūdį Londone man daro žmonės, kurie yra labai daug keliavę, kurių patirtis labai kontrastuoja su maniške. Iš to labai daug mokausi. Taip pat išmokau būti atviras ir neslėpti savo idėjų, nes žmonės nėra linkę jų vogti. Lietuvoje susiduri su požiūriu – turiu idėją, bet nesakysiu, nes pavogs. O man atrodo atvirkščiai – turi pasidalinti ir įtraukti kitą, nes jis tau gali labai daug padėti savo supratimu. 

Serija „Home“, kurioje gimtąjį Vilnių įamžini infraraudonosios šviesos spindulių fotografija, išreiškia dingusį ryšį, savotišką atotrūkį nuo Lietuvos. Kai kviečiau tave interviu ir pavadinau emigrantu, minėjai, jog kiekvienąsyk dėl to labai sutrinki. Kaip menininkas dažniau esi atpažįstamas svetur nei namuose? 

Kad ir kaip būtų keista, labiau atpažįstamas esu čia, Lietuvoje. Jaučiu nemažą ryšį su Lietuva, dėl to nelabai mėgstu, kai mane pavadina emigrantu. Suprantu, kad taip paprasčiau, kad tai yra kalbos subtilybė ir šitaip pavadinti kur kas lengviau nei pasakyti: žmogus, išvažiavęs į užsienį tobulėti ar ieškoti laimės. Beje, iš tikrųjų esu tas trečias brolis, išvažiavęs į užsienį ieškoti laimės. 

O kur įsivaizduoji savo ateitį? 

Čia, į Lietuvą, atvažiavau permąstyti daug dalykų – juk viską pradėjau labai impulsyviai, bandydamas, eksperimentuodamas. Jaučiu poreikį dar labiau tobulėti, o tobulėti geriausia ten, kur yra visi mėgstamiausi tavo dalykai. Užsienyje radau visai kitokį kontekstą savo kūrybai. Londone galiu nueiti į mėgstamo fotografo parodą, sutikti taip pat kuriančius žmones. Jei stočiau studijuoti, tai greičiausiai būtų Goldsmiths arba Royal College of Arts – prestižiniai Londono universitetai. Kai aplinka yra pergrūsta informacijos, agentai ir kolekcininkai kreipia dėmesį tik į geriausius, labiausiai prestižinius universitetus, būtent ten yra daugiau šansų būti pastebėtam. Turi į tai investuoti – studijos man būtų vienas iš tikslų, nes, deja, meno pasaulis yra labai stipriai institucionalizuotas. O Lietuvoje šiuo gyvenimo etapu savęs neįsivaizduoju. 

Kur Lietuvos žiūrovai gali pamatyti tavo darbus gyvai ir kur – internete? 

Artimiausiu metu aiškios datos parodai neturiu. Šiuo metu su grupe žmonių bandau kurti bendrą projektą apie miestą, gamtą ir gamtišką hiperrealybę dideliame mieste. Tai bus instaliacija, bandau tai kuruoti ir pirminė mintis darbui parodyti buvo Berlynas. Tačiau mąsčiau, kad būtų gerai į Lietuvą galbūt atvežti ir parodyti senų darbų… Nors į Lietuvą atvažiavau pailsėti ir išsivėdinti galvos, bet kartu dirbu su savo porfolio, publikacijų medžiaga ir t. t. Tad jei šiuo metu kas norėtų pažiūrėti darbus, siūlyčiau jų paieškoti internete, mano svetainėje www.imantasselenis.com. Taip pat turiu vizualų dienoraštį imantas.tumblr.com.

Parašykite komentarą