Rimantas Kmita: kalbos varatarius

Jubiliejinis 50-asis Poezijos pavasaris šiemet praėjo deramai. Bent man. Spėjau ne tik poetinių atlaidų renginiuose dalyvauti, bet ir vieną poetą pakamantinėti. Pasibaigus vasarai ir baigiantis maudynių sezonui, tenka prisiminti vieną reiškinį, kuris buvo spėjęs tapti kultūrine Klaipėdos savastimi. Buvusiuose kariniuose įtvirtinimuose už Girulių, Pajūrio regioniniame parke, šešis rudenis iš eilės vyko poetų sambrūzdis. Atsiverčiu iš per vasarą užkonservuoto kompiuterinio aplanko dar pavasarį įrašytą pokalbį su buvusiu klaipėdiečiu Rimantu Kmita.

Šiuo metu rašymą ir posėdžius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Rimantas dažnai papildo pasivažinėjimais dviračiu po Vilniaus parkus ir apylinkų miškus bei propaguoja kitas aktyvaus laisvalaikio formas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Šiuo metu rašymą ir posėdžius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Rimantas dažnai papildo pasivažinėjimais dviračiu po Vilniaus parkus ir apylinkų miškus bei propaguoja kitas aktyvaus laisvalaikio formas. Gyčio Skudžinsko nuotr.

R.Kmita nerangiai pasiduoda provokacijoms, bet pasiryžta pabendrauti prie kavos vieną šiltą gegužės popietę. Neramina Rimanto atsargumas ir racionalus požiūris, tad pradedu vynioti žodžius į vatą ar dar žino ką ir bandau pradėti rūpimą ir aktualią temą, kol galop tiesiai šviesiai klausiu:

– Ar šiuo metu ką nors rašote?

– Rašau.

– Poeziją?

– Skaitau. Manau, kad skaityti net svarbiau, negu rašyti. Nes jei visi rašo, kas tuomet skaitys. 

Kiti rašto darbai 

– Debiutavote,  viešinote savo kūrybą jau trimis etapais. Neberašote, nes subrendote, dingo jaunatviškas naivumas ir maksimalizmas? – bandau provokuoti  ir pasitelkiu paties literatūrologo išrašytą poziciją: „jaunatviškas maksimalizmas reiškiasi naivumu, kad galima kažką pakeisti, kad gali būti kitaip. Be naivumo ir tokio tikėjimo būtų sunku pradėti rašyti, debiutuoti viešumoje…“ („Metai“, 2011, Nr. 4).

– Kai žurnalistai neturi ko paklausti, tai pradeda nuo klausimo, kodėl jūs pradėjote rašyti, bet kažkodėl retai kas klausia, kodėl jūs „metėte rašyti“. Abiem atvejais poetai neturi ką atsakyti arba šneka nesąmones apie likimo pirštą ar kažką panašaus. Tai labai natūralu – kažką darai, kažko nebedarai. Kaip pradedi rašyti, taip ir pabaigi. Net nežinau kodėl. Nors, tiesą sakant, žinau – daug tenka atlikti kitų rašto darbų. Bet turbūt jei būtų didelis noras ir „negalėčiau nečiulbėti“, tai čiulbėčiau. Žinoma, galėčiau rašyti eilėraščius, leisti knygas, bet kadangi nėra labai didelio poreikio, tai ir nedarau to. Kita vertus, tikiuosi, kad mano rašymai apie poeziją yra tokie patys kūrybiški… Tarsi prozininkas renku medžiagą, ją dėlioju. Lyg  rašyčiau  istorinį romaną. Kūrybiškumo ir saviraiškos rašyme apie kitus tekstus tikrai pakanka. Kai rašiau poeziją, irgi daug skaičiau, galvojau, kas yra poezija, kokia ji yra, kokia buvo –  iš to galvojimo ir rašiau. Dabar iš esmės tas pats – galvoji apie tekstus, tik rašai kita forma, ir tiek. 

Kas yra poezija 

– Tęsiant poezijos temą, kodėl pirmosios dvi jūsų knygos įvardytos eilėraščių rinkiniais, o paskutinioji „Švelniai tariant“ (2009 m.) tiesiog eilėmis?

– Kai rašiau paskutiniąją knygą, tai buvo jau irgi seniai, tuomet man rūpėjo ir daug galvojau apie tai, kas yra poezija ir kuo ji skiriasi nuo paprasto plepėjimo. Man atrodė, jog eilutė yra labai svarbu. Toks esminis poezijos vienetas. Ne metaforos, ne dar kažkokie kalbiniai triukai, o būtent eilutė. Eilutės formavimas, jos perkėlimas gali labai daug. Kai rašai, žaidi žodžiais ir dėlioji eilutes, nuolat balansuoji, kadangi klausimas „kur prasideda poezija?“ išlieka. Dėliojau žodžius į eilutes ir sudarydamas knygą, taip ir nusprendžiau ją pavadinti – eilės. Pavadinus eilėraščiais liktų daugiau pretenzijų į poeziją, o šiuo atveju tėra žodžių eilės. Rašydamas trečiąją knygą, daugiau ir atsakingiau galvojau apie tai, kas yra poezija. Matyt, dėl to tas skirtumas ir atsirado.

–  Ar galėtumėte tuomet kaip literatūrologas glaustai apibūdinti, kas yra poezija?

– Šis klausimas galėtų būti priskiriamas tai klausimų kategorijai, kai reikia atsakyti, o kas yra gyvenimo prasmė. Jeigu remtumėmės XX a. pradžios teorijomis, tai jau formalistai apibūdino, jog poezijos įrankis, objektas ir rūpestis yra kalba. Dėl to poetinis kalbėjimas yra nukreiptas į pačią kalbą, o poetinės kalbos funkcija yra poetiškumas. Taip teigė formalistai. Remiantis kitais metodais, galima kitaip apibūdinti. O šiurkščiai kalbant apie kitas literatūros rūšis, jos naudoja kalbą tik kaip priemonę, tačiau dar turi kitų užduočių ar tikslų. O poezija – tai darbas su pačia kalba arba dėl kalbos. Bene Tomas Venclova yra kalbėjęs, kad skirtingų kalbų poezijos negalima lyginti. Poezija įmanoma tik vienoje toje pačioje kalboje. Poeto įrankis yra kalba, visi jos niuansai ir galimybės. Poetą galima sulyginti su „Formulės 1“ mechaniko atradimais. Jis turi puikiai išmanyti apie greitį, padangų ir kelio dangos sukibimą, tepalų klampumą, kad mašina pasiektų aukščiausius rezultatus, kurie vėliau pritaikomi kitose pramonės sferose.

Poetas privalo išmanyti ir būti jautrus įvairioms kalbos formoms. Privalu jausti ir gebėti valdyti įvairius stilius – nuo šnekamosios iki tam tikrų archajiškų, jau nebenaudojamų arba funkcinių kalbos stilių. Dažnai poetai suformuluoja tai, ką vėliau žmonės perima į kasdienę kalbą. Kad ir Maironis savo poezija suformavo tokį stilių, kokiu dar tuomet žmonės nekalbėjo, bet vėliau pradėjo. Poezijoje svarbiausia lieka jautrumas kalbai ir gebėjimas stebėti tai, kas dabar vyksta su kalba ir kaip tai keičia kalbą. O dar svarbiau sugebėti užbėgti tiems procesams už akių. 

Maironio iššūkis 

– Maironis buvo modernus poetas / kalbėtojas?

– Paskaičius kitas tuo metu išleistas poezijos knygas, galima tai įžvelgti. Iš šiandienos perspektyvos vėliausių redakcijų Maironio tekstai atrodo parašyti lengvai, be jokios įtampos. Tai ir yra poeto iššūkis valdyti lietuvių kalbą taip, kad ji nebūtų kliūtis kažką pasakyti. Kitas momentas, kad Maironiui reikėjo apsispręsti bei pasirinkti pačią rašymo kalbą. Galbūt jam būtų buvę parankiau rašyti lenkų kalba, bet sąmoningas angažavimasis pasirinkti lietuvių kalbą bei siekis kažką su ja nuveikti laikytinas moderniu poelgiu. Ne dėl to, kad ji nebuvo prestižinė, buvo laikoma valstiečių kalba, bet vien kitų intelektualų opinija, kad ši kalba niekam tikusi ir ja nieko neįmanoma sukurti, buvo iššūkis Maironiui, apsisprendusiam rašyti poeziją lietuviškai. Toks sąmoningumas būnant dvikalbiam, baigus aukštuosius mokslus lenkų kalba, apsispręsti kurti lietuviškai, manau, buvo tikras iššūkis. Dabar tapo savotiška mada pasirinkti dialektą ar marginalų žargoną ir pozicionuoti tai kaip originalų kalbėjimo būdą. Maironis kiek kitaip priėmė sprendimą, nebūdamas sąmoningas postmodernistas. 

Šaltinis – tu pats 

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Prakalbus apie madingą būdą naudoti žargoną ar dialektą rašant, papasakokite apie savo naujausią veiklą – Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius*“ (orig. „Der Goalie bin ig“) vertimą iš šveicariško dialekto į šiaulietišką patarmę.

– Vertimai, kurie man labai įdomūs, tik, deja, negaliu skirti jiems labai daug laiko, – tai ir vėl darbas su lietuvių kalba. O šiuo atveju atsirado kitokie, nauji iššūkiai. Kadangi apsisprendėme versti į šiauliečių šneką, tai teko prisiminti savo paauglystės miestą, save patį ten, savo šneką. Kito varianto ir nebuvo, nes nėra jokių šaltinių ar miesto slengo žodynų. Vienintelis šaltinis esi tu pats. Buvo nemažai galvojimo apie pačią kalbą. Skirtingai nuo šveicarų, Lietuvoje ypač jaučiamas tas bendrinės kalbos spaudimas. Mes visi, suvažiavę iš gimtųjų miestų ir kaimų į universitetinius miestus, labai greitai pamirštame savo šneką ir lengvai pereiname į bendrinę kalbą. Nes žmogus, kalbantis tarmiškai, laikomas juokingu keistuoliu ir provincialu, savotišku personažu. O štai Šveicarijoje nėra vienos bendrinės kalbos. Yra priimta kaip valstybinę kalbą naudoti vokiečių, kuria rašomos knygos, kalbama televizijoje, tačiau niekas nekompleksuoja kalbėti savo dialektu. Ir tų dialektų ten nemažai, ir jie labai skirtingi, tačiau nėra taip, kaip pas mus įsivaizduojama, jei kalbėtų dzūkas su žemaičiu – jie nesusikalbėtų. Tiesiog ėmiau galvoti, kaip čia, Lietuvoje, bendrinė kalba įskiepijama per įvairias valstybines institucijas bei mokyklas. Išugdoma savotiška baimė bei įtampa, kad lietuvių kalba yra labai sunki ir jos neįmanoma išmokti, bet svarbu bent egzaminui pasiruošti. Dažnai nutinka, kad bendraujant su žmogumi, jei išaiškėja, jog jis yra lenkų kilmės, tai būtinai atsiprašys, kad kalba su klaidomis. Nežinau, kodėl taip vyksta. Tarkime, aš pats kalbu su klaidomis. Kartais tai darau labai sąmoningai, kartais nesąmoningai. Bet manau, kad toks sąmoningas vertimas visus kalbėti pagal tam tikras normas parodo, jog yra kažkas nesveiko su mūsų bendrine kalba. Tarkime, gimsta ir užauga žmogus kažkokiame krašte, išmoksta bendrauti kalba, kuria kalbėjo tėvai ir seneliai, o vėliau jis yra priverstas gėdytis, kad taip kalba. 

Šiauliečių tarme 

– Papasakokite apie pačią knygą daugiau ir vertimą – ar nesusidūrėte su problemomis, kai reikėjo užrašyti tarmiškus žodžius?

– Šveicarijoje yra susiformavusi tarminės literatūros mada ar net tradicija. Yra grupelė tokių poetų ir rašytojų. Jie pirmiausia pradėjo nuo poezijos įvairiais Šveicarijos dialektais skaitymo arba savotiško slam-o. Pradžioje tai ir buvo daugiau žodinė kūryba, žodinė literatūra, kol vienas leidėjas pasiūlė tai užrašyti. Ir taip pamažu, derindami tarpusavyje rašytojai surado būdą ir formas, kaip užrašyti dialektinius garsus ir žodžius. Vėliau tai labai išpopuliarėjo ir tapo savotiška mada rašyti tarmine kalba. P.Lenzo knyga tapo bestseleriu ir buvo išversta į kitas Šveicarijos bei kitų šalių kalbas. Tai pirmasis šio autoriaus romanas, nes iki tol jis rašė poeziją ir esė. Tai buvo pirmoji knyga, užrašyta specifiniu tarminiu slengu, ir ji tapo labai paklausi, skaitoma. Todėl daugelis ėmė sakyti, jog jei autorius būtų rašęs vokiškai, tuomet pasiektų daug didesnę auditoriją, nereikėtų versti į kitus dialektus. Bet P.Lenzo teigė, jog paradoksalu – kai rašė vokiškai, tai nesukėlė tokio susidomėjimo, kaip nutiko su romanu, parašytu Šveicarijos vokiškosios dalies tarme. Turbūt tai ir yra literatūros esmė, ką mes prieš tai kalbėjome – darbas su gyvąja kalba, kuri yra gyva, patraukli ir artima skaitytojams. Kai žmonės atpažįsta kalbos tikrumą, autentiškumą. Kadangi P.Lenzo yra poetas, tai jo prozos kalba, ypač dialogai, pasižymi savotišku poetiškumu, gebėjimu taikliai suvaldyti žodžių srautą, ypač dialoguose. Buvo įdomu versti, nes kai kurie momentai priminė mano paties eiles. O dėl šveicarų dialekto nebuvo sunku, nes pusę darbo atliko Lietuvoje gyvenantis šveicaras Markas Roduneris, kuris pats kalba šia tarme. Man nereikėjo per daug ieškoti ar aiškintis konkrečių žodžių reikšmių, ko nebūtų įmanoma padaryti, nes nėra tokių žodynų. Mano užduotis buvo rasti atitikmenis šiauliečių tarmėje. Be to, autorius leido laisvai elgtis su jo tekstu, svarbu, kad vertimas gerai skambėtų, būtų gyvas ir suprantamas. Dėl to kai kurių realijų ar niuansų teko atsisakyti arba ieškoti tinkamų atitikmenų. Tarkime, kava su vietinės gamybos naminuke, vadinama Kaffee fertigarba kitaip. Jų regione tai kombinacijai yra atskiras meniu puslapis. Kitose kalbose labai sunku rasti tinkamų vertimų. Tuomet pagrindinis personažas šiaulietiškai bando paaiškinti, kas tai yra. Tad vertime liko kava su pagerinimu. 

Niekada negali žinoti… 

– Pasikalbėkime apie Klaipėdą jūsų biografijoje. Esate šiaulietis, net rašyti tuo dialektu pradėjote, Vilniuje nesijaučiate vietinis, o prisipažįstate, kad mylite Klaipėdą. Kodėl apsisprendėte išvykti iš šio miesto?

– Paprastai nebūna vienos priežasties. Priežastys būna daugiasluoksnės, bet viešumoje dažniausiai įvardijami išoriniai faktoriai. Vilniuje pasiūlė darbą, be to, veiklų įvairovė didesnė, informacija bei tam tikri specifiniai dalykai lengviau pasiekiami, darbo sąlygos geresnės. Taip susiklostė, kad visuomet domėjausi sovietine literatūra, o jai tyrinėti reikalingi įvairūs archyvai, kurie yra Vilniuje. Šiame mieste didesnės bibliotekos, tai irgi būtina literatūrologo darbo specifikai. Tai dažniausiai pateisinimui įvardijami momentai, bet buvo ir kitų priežasčių. Negaliu sakyti, kad norėjau išvykti iš Klaipėdos. Tiesiog taip susiklostė.

– Prieš keletą metų viename Klaipėdos dienraštyje publikuotame interviu teigėte, kad po poros metų, praleistų Vokietijoje, apsisprendėte likti Klaipėdoje ir keisti situaciją čia. Nepavyko?

– Negaliu taip sakyti, kadangi nelikau ilgam. Manau, kad kiekvienas gerai ir sąžiningai atliktas darbas kažkokiu būdu keičia situaciją. Kiek yra pavykę nuveikti, tai gyvena savo gyvenimą ir po kelerių metų, žiūrėk, kas nors atsiliepia, parašo ir praneša, kad kažkada skaitė, girdėjo ir tai jį inspiravo, įkvėpė. O rezultatai, jeigu tai ne koks nors administracinis darbas, nėra apčiuopiami ir akivaizdūs. Niekada negali žinoti ar numatyti, kaip ir kada tavo tekstas ar eilėraštis ką nors paveiks. Nežinau, ar man pavyko ką nors pakeisti Klaipėdoje. Reikėtų suregistruoti (juokiasi). Gal ir nieko. 

„Placdarmas“ prie jūros 

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Buvote vienas iš poetų sambūrio prie jūros „Placdarmas“, vykusio nuo 2000-ųjų, iniciatorių ir organizatorių. Jums išvykus, nutrūko šio renginio tradicija. Papasakokite, kaip kilo „Placdarmo“ idėja?

– Kažkaip labai natūraliai bendraudami su Gintaru Grajausku ir Mindaugu Valiuku nusprendėme, kad Klaipėdai reikia tokio poezijos renginio. Kadangi jau daug metų vyksta Poezijos pavasaris Vilniuje, po to Druskininkų poezijos ruduo. Vasarą dažniausiai būna kultūrinių renginių pertrauka, tad po jos būtų labai tikslinga susitikti ir užbaigti kurortinį sezoną prie jūros prieš rudeninį darbų ir renginių startą. Žinoma, susitikimas prie jūros turėtų būti neformalus. Jokių premijų ar skambių nominacijų. Kitas momentas, kuris mums tuo metu atrodė aktualus, kad, tarkime, poezijos festivalyje Druskininkuose dominuoja svečiai iš užsienio, o lietuvių poetai per retai skaito ir apskritai pasirodo viešai. Tad mūsų mintis buvo sukviesti lietuvių poetus, visų premijų laureatus į tą keistą militaristinę erdvę ir pasiūlyti jiems ten paskaityti savo poezijos. Taigi G.Grajauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi dalyvių sukvietimu, nes jis geriausiai pažinojo visus kolegas ir apie jį žinojo. Jis turėjo daug ryšių ir pačioje Klaipėdoje, tai mums padėjo susibičiuliauti su Pajūrio regioniniu parku ir gauti kareiviškos košės. Aš tuo metu buvau atsakingas už organizacinius veiksmus – projektų rašymą, derinimus su savivaldybe bei kitomis institucijomis. Per keletą metų renginys išaugo savo reikšme, tapo šarmingas, pastebimas Lietuvos kultūros žemėlapyje. Tačiau mes, kaip organizatoriai, pradėjome jausti monotoniją, trūko finansinio palaikymo ir kažkaip natūraliai, man išvykus į Vokietiją, ši tradicija nutrūko. Tiesa, neseniai poetų iniciatyva buvo bandyta atgaivinti šį sąskrydį, tačiau jis nepavyko dėl oro sąlygų ir nesulaukė atgarsio. 

Užsikrėtė džiazu 

– Ir kertinis pokalbio klausimas – kaip Klaipėdos išeivis, kokios miesto vietos, erdvės ar objekto dažniausiai pasiilgstate ar norite aplankyti grįžęs?

– Tai džiazo klubas „Kurpiai“. Negaliu sakyti, kad gyvendamas Šiauliuose nebuvau girdėjęs ar neklausiau džiazo muzikos, bet tikrai užsikrėčiau džiazu „Kurpiuose“. Tuo metu, kai atvykau į Klaipėdą, džiazo buvo tikrai kur kas daugiau „Kurpiuose“, ir pirmieji džiazo festivaliai Laikrodžių muziejaus kiemelyje buvo labai specifinis įvykis. Visa ta nuotaika ir atmosfera, kurią sukuria džiazas ir jūros artumas, man yra labai svarbūs. Nepamiršiu, kaip pavasario sesijos metu, kai reikėdavo ruoštis egzaminams, mes kelias dienas šėldavome Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ir tikrai galiu sakyti, kad kartu su studijomis Klaipėdoje teko patirti daug laisvės ir daug gyvenimo. Beje, man kiekviename mieste, kuriame teko gyventi, svarbiausi yra sutikti žmonės, bendruomenė. Visa infrastruktūra ir darbo galimybės taip pat yra svarbu, bet tai, kas suartina su miesto erdve, traukia ir teikia malonumą, yra žmonės. Tad „Kurpiai“ yra ta vieta, kurią ir dabar grįžęs į Klaipėdą mielai aplankau.

____________________

*Varatarius – vartininkas šiauliečių šnekta. 

Vizitinė kortelė

Rimantas Kmita gimė 1977 m. ir vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose, lietuvių filologiją studijavo Klaipėdos universitete, Vilniaus ir Greifswaldo universitetuose parašė ir apgynė disertaciją apie moderniąją lietuvių poeziją sovietmečiu.

Dėstė Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose, šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas.

Yra paskelbęs daugiau nei 100 poezijos, publicistikos, kultūrinės eseistikos, literatūros mokslo ir kritikos publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje, dalyvavęs tarptautinėse literatūros mokslo konferencijose ir poezijos festivaliuose, gavęs Lietuvos Respublikos ir užsienio fondų kūrybinių stipendijų.

Už poezijos rinkinį „Nekalto prasidėjimo“ (1999) gavo Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją, už knygą „Ištrūkimas iš fabriko: poezijos modernėjimas XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) – „Lietuvos ryto“ premiją už kultūrinę eseistiką. Taip pat yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Upės matavimas“ („Nemuno“ leidykla, 2002), „Švelniai tariant“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), kartu su Marku Roduneriu iš vokiečių kalbos (Berno tarmės) išvertęs P.Lenzo romaną „Čia aš varatarius“ (Langenthal: „BaltArt“ leidykla, 2013). Eilėraščiai versti į lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

DURYS, 2014 rugsėjis, Nr.9

 

1 komentaras

  1. Žaviuosi šituo žmogumi ir kaip dėstytoju, ir kaip kūrėju. Rašydama pas jį magistro darbą turėjau išmokti savarankiško ir savidisciplinos, nes nebuvo jokio muštro ar spaudimo kažką atsiskaityti. Dar sykį Ačiū Dėstytojau už kantrybę ir pagalbą:)

Parašykite komentarą