Apie subjektyvų laiką matuojantį meną

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia menotyrininkės Agnės Narušytės ir fotomenininko Gintaro Zinkevičiaus kuruojama šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“. Joje dalyvaujančių skirtingų menininkų kūrinių pagrindas vienas ir tas pats – laikas, tačiau būdai kalbėti apie jį – taip pat skirtingi.

chronometrai_atidarymas

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

Parodoje – Alekso Andriuškevičiaus, Eglės Bertašiūtės, Violetos Bubelytės, Alfonso Budvyčio, Cooltūrisčių ir Adomo Žudžio, Kęstučio Grigaliūno, Arūno Kulikausko, Algimanto Kunčiaus, Dainiaus Liškevičiaus, Aurelijos Maknytės, Valentino Odnoviuno, Remigijaus Pačėsos, Liudo Parulskio, Eglės Ridikaitės, Rūtos Spelskytės, Ričardo Šileikos, Gintauto Trimako, Dariaus Žiūros ir Remigijaus Treigio darbai.

Pabrėždami vieną ar kitą momentą, sietiną su asmenine ar visuomenine patirtimi, autoriai išryškina laiko sąvokos daugiabriauniškumą. Tam tikru požiūriu išmontuoja jį ir, atsakingai peržiūrėję sudedamąsias dalis, surenka iš naujo. Tam, kad kitas, jų sukonstruotas laikas parodytų ne tik materialaus pasaulio pokyčius, bet ir subjektyvų – jų asmeninio santykio su būtimi laiką. Taip atsiduriama ten, kur niekada neteko būti, stebima tai, ko realybėje pamatyti jau / dar neįmanoma, akis į akį susiduriama su gėdingiausiais žmonijos istorijoje momentais ir nūdienos kontrastais. Tokio laiko užčiuopti nepajėgūs laikrodžiai, todėl kuratoriai pasitelkė chronometrus, gebančius išmatuoti vidinį menininko ir jo kūrinio laiką. Ši paroda yra Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis ir savotiškas pranešimas apie netrukus pasirodysiančią naują A. Narušytės knygą. Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Paroda KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) eksponuojama nuo rugsėjo 14-osios ir lapkričio 4-osios.

Tikram gyvenimui (ne)pavaldus laikas

Tradiciškai laikas suvokiamas ciklais, metų laikais, paros metu ar tiesiog stebint judančią laikrodžio rodyklę. Paprastai remiantis tuo, kas yra akivaizdu ir galima įrodyti, jog laiko judesys egzistuoja. Kad kažkas jau nusikėlė į praeitį, o kažkas dar tik artėja. Kita vertus, laikas visuomet suvokiamas kaip praeitis, dabartis ir ateitis. Jis remiasi į jau išgyventus ir sukauptus momentus, ypatingas akimirkas, dėliojamas į tam tikras trukmes, intervalus, dabartį pripildant praeities prisiminimų ir pamąstymų apie ateitį. Būtent dabartį ir yra sunkiausia išmatuoti, nes kiekviena jos milisekundė tuo metu, kai apie ją pagalvoji, jau yra prarandama ir teisėtai tampa praeitimi. Jeigu laikysimės šios nuostatos, dabartis praktiškai neegzistuos.

Agne_Narusyte_Rutos_Petniunaites_foto

Parodos „Chronometrai“ kuratorė A. Narušytė. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Akivaizdu, kad laiką sudėtinga paaiškinti ir dar sudėtingiau pavaizduoti. Kita vertus, visi vaizdai byloja apie laiką. Net ir tie, kurie nesiremia tikrove, neturi realistinio pagrindo, jie vis tiek neperžengia laiko suvokimo ribų, yra turintys, turėję ir turėsiantys vienokį ar kitokį santykį su juo. Yra begalės apmąstymų ir teorijų šia tema. Ko gero, tai yra viena iš plačiausių temų ir vaizduojamajame mene.

Parodai „Chronometrai“ kuratoriai atsirinko būtent tuos autorius (ir kūrinius), kurie galėtų atskleisti įvairius laiko aspektus, paliudytų jo formų įvairovę. Kitas svarbus momentas – kad Klaipėdoje eksponuojami darbai, išskyrus daugumą R. Treigio fotografijų, čia pristatomi pirmą kartą.

Kaip parodos atidarymo metu pasakojo kuratoriai, laikas juos sudomino kaip objektas, kuris nėra lengvai pavaizduojamas meno kūriniuose. „Laikas – tokia substancija be medžiagos, bet kartu ji yra mūsų būties esminė dalis. Norėjosi apie jį pamąstyti, paanalizuoti, kaip mes jį įsivaizduojame. Kita vertus, tai yra toks dalykas, kuris vis pabėga ir pradingsta. Ši tema aktuali dar ir todėl, kad visi, su kuriais šnekiesi, neturi laiko. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti“, – teigė A. Narušytė.

Kiekvienas menininkas intuityviai ar sąmoningai konstruoja savo asmeninį santykį su laiku. Net ir nekalbėdamas apie jį tiesiogiai, jis tampa jo dalimi. Taigi laikas yra neišvengiamas, tik vienur jis įvardijamas labai aiškiai, analizuojamas, kitur – paliekant abstrakčią užuominą.

Kaip ekskursijos prieš parodą metu aiškino A. Narušytė, ji laiką įsivaizduoja kaip liniją, nuosekliai besirutuliojantį, su istorijos pradžia, eiga ir pabaiga. Ir tai pirmiausia atvedė ją prie R. Treigio fotografijose dominuojančio horizonto – esminio vaizdo, minties ir neišvengiamai laiko atspirties momento. R. Treigio fotografija, anot jos, „veikia kaip tiršto, judančio laiko patirties fragmentai, kuriuose laikas tarsi įgyja substanciją“. Todėl būtent čia laikas tampa apčiuopiamas, gauna tam tikrą materialų būvį, realų pagrindą, ant kurio jau galima statyti kitas šio reiškinio / sąvokos / objekto interpretacijas. R. Treigio fotografijų horizontas tampa tiek vidinės, tiek išorinės šios parodos formos pagrindu. Savotišku išeities tašku, nuo kurio pradedama dėlioti laiko įvairovę iliustruojanti vizualaus meno skalė.

chronometrai_atidarymas1

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. Dešinėje – fotomenininkas Remigijus Treigys. Nerijaus Jankausko nuotr.

Horizontaliai mąstanti fotografija

R. Treigys jau senokai Lietuvoje yra rezervavęs vieno ryškiausių šiuolaikinės lietuvių fotografijos atstovo pozicijas, gana dažnai jo kūryba pristatoma ir užsienio meno lauke. Prieš kelis mėnesius šiam klaipėdiečiui menininkui už jo kuriamos fotografijos meninės kalbos išskirtinumą ir įtaigumą buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Dabar KKKC ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga pateikė jo kandidatūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį jo braižą ir kūrybos pripažinimą. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus. Šiais metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai yra pateikta 40 kandidatų, iš kurių atrinktiems laureatams bus skirta iki šešių premijų.

Išskirtinis R. Treigio fotografijos bruožas – jos daugiasluoksniškumas. Ne tik autoriaus naudojamų formalių raiškos priemonių padiktuotų sprendimų, bet ir konstruojamų prasmių atžvilgiu. Užfiksuotas kadras jo kūryboje – pirmas sluoksnis, pradinė medžiaga, reali dabartis. Kita vertus, tai ir tas turinys, kuris inspiruoja autorių tolesniems sprendimams. Bet tai tikrai nereiškia, kad pasirinkdamas vaizdą fiksavimui, fotomenininkas jį atsirenka vien pagal turinį. Čia lygiai taip pat svarbi autoriaus asmeninė būsena, bendra atmosfera, svarbūs tokie veiksniai kaip rūkas, dargana, dėl kurių horizontalus matomumas tikrovėje (ir fotografijoje) sumažėja. O tai akivaizdžiai niveliuoja materialių objektų skirtybes. Tokiu būdu aštrus, akivaizdus vaizdo suvokimas prislopsta ir įsigali ištęstas laikas, tarsi nejučia apimantis praeitį, dabartį ir ateitį. Nutraukdamas akivaizdžius saitus su konkrečia realybe, jis tampa neapibrėžiamas ir todėl universalus. Būtent toks laikas R. Treigio fotografijoje vyrauja jau daug metų.

Kaip teigė pats autorius, geriausiai jo kūrybos esmę atspindi peizažas. Ko gero, todėl šis žanras jo fotografijoje yra toks populiarus. Kita vertus, galima sakyti, kad visų R. Treigio konstruojamų fotografinių vaizdų sąranga turi horizontalią kompoziciją, nesvarbu, kas tai būtų – kambario erdvėje išsidėstę baldai, fotogeniškai klostes demonstruojančios draperijos, ore pakibę objektai ar akimis neaprėpiamos lygumos. Kur ne kur tokiuose peizažuose pasitaikantys objektai nepajėgūs liudyti dabarties. Tirštas rūkas panaikina bet kokį jų išskirtinumą, kartu – ir laiko ženklus. Taip patiklus suvokėjo žvilgsnis panardinamas į komfortišką erdvę, kurioje be didesnių pastangų išsiskleidžia subjektyvūs kiekvieno apmąstymai.

„Mano fotografijoje laikas – horizontalus. Ką reiškia šis horizontalus laikas man pačiam? Tai, kad tą horizonto liniją suformavo aplinka, kurioje aš gyvenu: Pamario kraštas, jūra, jokių kalnų, nieko daugiau nėra. Kita vertus, tuos horizontus mes visi skirtingai galime pamatyti, bet mano fotografijoje – tai mąstymas, suformuotas būtent tokios aplinkos. Kai nėra jokio žmogaus, jokio veiksmo, jokių laiko ženklų. Kai yra tik horizontas ir tyla“, – apie laiką savo kūryboje pasakojo menininkas.

Kartais savo horizontalaus pasakojimo nuoseklią raidą autorius sąmoningai sustabdo griežta riba, vertikaliai, pačiame fotografijos krašte atveriamu tamsiu lauku. Ši siaurutė erdvė – dar vienas dėmuo jo kūryboje, šiandien turintis labai įvairių interpretacijų. Kad ir galimybę pasitraukti, pasislėpti, žvilgtelėti už kadro ir pan. Ir bene paskutinis R. Treigio fotografijos sluoksnis – autoriaus rankų pėdsakus žymintys įbrėžimai, dėmės, paviršiaus raibuliavimai ir kita. Tai jau kuris laikas įvardijama kaip unikalus jo fotografijos garsas. Šie vizualūs triukšmai skirtingais jo kūrybos periodais pasireiškė labai skirtingai. Kartais jie sustiprėdavo, o kartais išvis išnykdavo, atverdami erdvę klampiai tylai.

Parodoje „Chronometrai“ kaip savotiškas ribas, įrėminančias aktualią kūrybą, R.Treigys eksponuoja dvi didžiausia laiko atkarpa viena nuo kitos nutolusias fotografijas – „Rudas peizažas“ (1989) ir „Rudas peizažas po 25 metų“ (2014). Pirmoji buvo sukurta tik vienu atspaudu, nes anuomet menininkui ji neatrodė kažkuo ypatinga. Po 25 metų, užfiksavęs kitą peizažą, jis pastebėjo, kad pastarasis jo kūrinys savo kompozicija, turiniu, atmosfera atliepia tą pirmąjį, apie kurį jis buvo visai pamiršęs. Autorius stebėjosi, kad būdamas kitame laike, kitoje vietoje ir kitą patirtį turinčiu žmogumi, jis intuityviai pakartojo pirmąjį variantą. Sąšaukos, prasminės jungtys buvo akivaizdžios. Sugrįžimas į emociškai panašią vietą tik dar kartą paliudija jo kūriniuose kuriamo laiko universalumą.

R.Treigio kūrybos raida gana nuosekli, radikalių pokyčių ar drastiškų sprendimų jis niekada nesiėmė. Tai reiškia, kad šis fotomenininkas labai anksti atpažino tai, ko jam reikia. Kaip jis prisimena, iš pradžių jo fotografija niekuo neišsiskyrė, tam tikru požiūriu buvo teisinga. Lūžis įvyko 1989-aisiais. Būtent tada jam atėjo supratimas, kad nebūtina paisyti nusistovėjusių taisyklių.

„Ko gero, ne viskam tie rūbai, į kuriuos aš įvelku savo fotografiją, tinka, ne bet kuriam vaizdui. Svarbiausia, kaip tu tą vaizdą jauti, kaip tu jį vizualiai girdi. Neužtenka vien matyti. Kaip jau esu minėjęs, tave turi užkalbinti kažkoks objektas ar detalė. Kai tai įvyksta, atsiranda kažkokie nematomi saitai, kurie tau padeda sukontaktuoti su ta realybės medžiaga, ir tada viskas įvyksta taip, kaip įvyksta“, – apie savo kūrybos stilių pasakojo fotomenininkas.

Kartais jam tenka grįžti į tą pačią vietą kelis kartus. Ne todėl, kad nepavyko kadras, bet todėl, kad jis jo nerado. Nebuvo apšvietimo, atmosferos, būsenos. Kažko trūko. Tokiais atvejais tenka grįžti vėl ir vėl, kol pajunta, kad viskas sueina į viena, susidėlioja būtent taip, o ne kitaip, ir tik tada galima pajudėti kūrybos link.

Lėtos fotografijos pasakojimai

R. Treigio horizontus ekspozicinėje erdvėje, su nedideliu intarpu – R. Spelskytės obelimi, saugančia trauminę atmintį („Obelis“, 2014–2015), pratęsia A. Budvyčio „Bebro pusryčiai“ (1991). Iš keturių atskirų fragmentų sudėliotas fotografinis vaizdas skaičiuoja žymiai lėtesnį, atokaus kaimo padiktuotą A. Budvyčio laiką. Kiekviename fragmente – ne tik vis kita vaizdo, bet taip pat ir laiko atkarpa.

chronometrai_atidarymas4

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

Itin lėtą, meditatyvaus pagrindo sprendimą pasiūlo ir A. Kulikauskas. Eksperimento, trukusio net iki pusės metų, laikotarpiu jis sukūrė „Saulės tako fotografijas“ (2016, 2018). Išgautą laiko pavaizdavimo variantą galima buvo nujausti, kažkiek numatyti, bet tikrai neįmanoma buvo jo suplanuoti. Nuo sausio 14 d. iki birželio 30 d. atverta pinhole kamera (tiek laiko į ją sklido šviesa) išlenkė tiesią horizonto liniją ir užfiksavo saulės patekėjimus skirtingomis dienomis, nubrėždama ryškią šviesos srauto trajektoriją. Taip skirtingi laiko tarpai susijungė į vieną liniją, suformuodami saulės pėdsaką danguje ir pateikdami konkretaus laiko iliustraciją.

Kita fotografija, bylojanti apie dar intymesnį laiką, glaudžiai susijusį su asmenine patirtimi, – G. Trimako iš mažų segmentų kadaise dėlioti „Dienoraščiai“ (nuo 1990). To projekto metu fotomenininkas pasirinktą dieną ar įvykį įamžindavo per tam tikrą objektą. Kiekvienas kadras – kitas laiko intervalas, žymintis, kiek laiko praėjo nuo ankstesnio momento. Akivaizdžių pokyčių pastebėti neįmanoma. Tik žinojimas, kaip tai vyksta, priverčia galvoti apie tai, kad daiktas taip pat „išgyvena“ laiką ir jame keičiasi. Kaip pasakojo kuratorė, G. Trimako dienoraščiai jai buvo įdomūs dar ir dėl to, kad jie pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyveno labai intensyvų parodinį gyvenimą užsienyje. Po to grįžo į Lietuvą ir taip supakuoti prabuvo iki šios parodos, t. y. beveik 30 metų. Taigi juose užprogramuotas jau kelių sluoksnių laiko matmuo, tik, skirtingai nei R. Treigio, šie sluoksniai nėra vizualūs, jie – prasminiai ir patiriami kontaktuojant su papildoma informacija.

Asmeninės patirties perkainojimas

Kitas horizontas, jau nesutelpantis į asmeninės patirties rėmus, – ukrainiečio, beveik dešimtmetį gyvenančio Lietuvoje Valentino Odnoviuno. Iš pradžių jokio nerimo nežadinantis jo ciklas „Horizontai“ (2018) iš tikrųjų yra Lenkijos kalėjimų laiptų briaunos. Vieni jų dilo nuo einančiųjų į kalėjimo kameras žingsnių, kiti saugoja kelionės į bausmės vykdymo vietą pėdsakus ir pats kraupiausias – laiptelis-horizontas, ant kurio šios bausmės prasidėdavo ir baigdavosi. Nors šios fotografijos nebuvo kurtos tam, kad apmąstytų laiką, bet, anot kuratorės, jos parodai buvo reikalingos, kad parodytų ribą, už kurios asmeninio laiko nebelieka. Politinės represijos apmąstomos ir kitame šio autoriaus kūrinių cikle „Stebėjimas“ (2017–), kuriame užfiksuotos buvusių KGB (Valstybės saugumo komiteto) kalėjimų durų į pasivaikščiojimo kiemus stebėjimo akutės. Pro jas prižiūrėtojai stebėdavo savo kalinius. Padidinęs šias akutes, menininkas sukuria nuostabiai estetiškus objektus ir kartu labai aiškiai parodo laiko (tyčinių stiklo pažeidimų ir natūralaus jo susidėvėjimo) slinktį.

Diskusiją apie bendrą ir mums visiems aktualią patirtį tęsia K. Grigaliūnas. Tiksliau – ekspozicijoje pateikiama jo vykusių parodų dokumentacija. Autorius daug metų lankėsi ypatingajame Lietuvos archyve, kuriame studijavo sovietų represuotų žmonių bylas. Taip jis surinko tų žmonių, kurie buvo įkalinti, išvežti į Sibirą ar nužudyti, portretus. Galerijoje „Kairė-dešinė“ tokius padidintus portretus jis sukabino ant lubų, visiems virš galvų, kad simbolinis kaltės blokas slėgtų kiekvieną. Vėliau jis dirbo su antrosios sovietų okupacijos aukų portretais. Po tiriamojo darbo, ilgo kontakto su psichologiškai sekinančia medžiaga K. Grigaliūnas visus savo kūrinius sunaikino. Panašiomis priemonėmis, tik jau su kino ir videoarchyvu, kaip spėjama, priklausiusiu sovietų kino cenzoriui, dirbo ir A. Maknytė („Dėžė“). Iš šios archyvinės medžiagos ji sumontavo vaizdų seką, savą pirkinio atsiradimo istoriją, įgarsintą pačios sukurtu pasakojimu.

Į ne tokius tolimus ir tragiškus laikus, bet taip pat sietinus su sovietmečiu ir jo užauginta patirtimi, atsigręžia L. Parulskis (instaliacija „Kioskai“). Čia laikas dar konkretesnis, 1993-ieji, vos keleri metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Dvi kioskininkės, atrodo, visiškai įprastai leidžia laiką savo darbo vietose, kioskuose, kuriuose anuomet buvo prekiaujama alumi, cigaretėmis ir muzikos įrašais. Tokiu kasdieniu epizodu labai taikliai atveriama ano laiko būsena – staiga įvykę radikalūs pokyčiai šalyje ir piliečių sąmonėje, „kai Sąjūdis ir laisvė dar tvyrojo ore“. Tačiau tokią patirtį atgaivinti įgalūs tik tie, kurie tą laiką išgyveno. Kitiems, su tokia realybe nekontaktavusiems, tai veikiausiai suveiks kaip istorinį tarpsnį pristatanti medžiaga. Arčiau šiandienos yra šio autoriaus ciklas „Betonas ir barokas“, sujungiantis modernaus (betoninio) miesto monumentalumą ir šaltumą su jaukia istorine Vilniaus baroko architektūra. Šios jungtys tarp atskirų miesto istorijos etapų autoriaus gyvenime įvyksta kiekvieną dieną iš mikrorajono jam važiuojant į centrą. Tai – jo sąmonėje užsifiksavęs miestas, neturintis atitikmens realybėje.

Efemeriškumas ir sagos degtukų dėžutėje

Visiškai kitokios laiko formos atskleidžiamos D. Liškevičiaus performanso – dūmų skulptūros „Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO!“ videodokumentacijoje. Nors čia taip pat kalbama apie istoriją, atmintį, svarbius meno raidos momentus, bet, skirtingai nei ankstesniuose kūriniuose, akcentuojamas laikinumas, kūrinio trumpaamžiškumas.

Apie kūrybinių sprendimų įmanomumą bet kur, be pretenzijų į ilgaamžiškumą užsimenama ir R. Šileikos „Mažosiose galerijose“ (2010), kuriose su ypatingu išradingumu komplektuojami autoriaus rasti smulkūs daiktai, fotografijų fragmentai ir buities nuotrupos. Tokie kūriniai pateikiami kaip įrodymai, kad menas nereikalauja laiko, gali atsirasti bet kada ir iš bet ko.

Panaši nuotaika, nesunkiai įsileidžianti laukimo momentą kaip dar vieną laiko formą, vyrauja E. Ridikaitės lietuje („Lapcės arba negalėjimas apsispręsti“, 2018). Šmaikščiai nerami ateities laiko nuojauta – E. Bertašiūtės kūrinyje „Dvikalbė dauba knygai „Ateities fizika“ (2018). Ir visiškai bepretenzinė kauniečio A. Andriuškevičiaus kūryba ant vyniojamojo popieriaus – apie vaizdo tiražavimą, laiko pasikartojimą ir ypatingą subjektyvią atlikimo techniką, kai visi atspaudai sukuriami trinant šaukštu.

Taip pat natūraliai įsiliejanti čia ir V. Bubelytės fotografija. Autorė, sugebanti vienu metu atlikti kelis vaidmenis, visą kadrą užpildyti skirtingomis savo kūno pozomis, kaip ir anksčiau, kuria savo asmeninį teatrą. V. Bubelytės fotografija laiko temai yra pavaldi keliais aspektais. Pirmiausia – joje pati autorė natūraliame žmogaus kūno raidos procese. Tai – visiškai asmeninis laikas, kuriame pasireiškia laiko poveikis kūnui. Kitas aspektas – laikui bėgant kintantis autorės mąstymas ir vis dar raidoje – santykis su kūryba.

chronometrai_atidarymas2

Parodos „Chronometrai“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

Parodoje – ir netikėta R. Pačėsos gyvenimo bei kūrybos sankloda – jo sukurtos monotipijos, apimančios 1993–2011 m. autoriaus gyvenimo metus Vilniuje, o vėliau – Marijampolėje. Eksponuojamų monotipijų gausa leidžia sekti subjektyvias menininko nuotaikas, jo kūrybos kreivę, žyminčią tiek aktyvius, tiek pasyvius periodus.

Akivaizdžius laiko ir erdvės konfliktus Cooltūristės ir A. Žudys aptaria savo audiovizualiniame darbe „Ką pasakė Zaratustra“ (2017), kuriame kalbama apie Vilniuje veikusį kino teatrą „Lietuva“. Jo neseną istoriją dar visi prisimena. Filmuota tuo metu, kai dar tik buvo kalbama apie ateities muziejų. Dabar tai – mūsų realybė, Modernaus meno centras jau veikia. Vieną meno šventovę, prabėgus keliems dešimtmečiams, pagaliau pakeitė kita. Stanley’o Kubricko „Kosminės odisėjos“ garso takelis vaizdo įraše susilieja su Lietuvos himnu lyg ir pranašaudamas laimingą pabaigą. Būtent to tiek metų ir laukėme.

Du mėnesius vykusį tylos performansą – kaip asmeninį tyrimą – pateikė D. Žiūra. Performanso pabaigai jis sukūrė ir tris filmus, iš kurių parodoje pristatomas vienas – „Paukščių takas“. Jis buvo nufilmuotas iš televizijos bokšte esančio restorano, kuriame apsilankyti bent kartą teko kone kiekvienam. Vienos dienos įrašas, suspaustas į vienos valandos trukmės juostą, pateikia transformuoto vaizdo patirtį, kur mirgantys ir blyksintys lauke miesto žiburiai persikloja su žmonių atspindžiais iš restorano vidaus. Taip susidaro įspūdis, kad stebimas laikas prasilenkia ir keičiasi ne visai logiškai, negalėdamas paliudyti nei dabarties, nei praeities.

Ir pabaigai, visiškai pereinant prie vertikalaus laiko sampratos, belieka paminėti A. Kunčiaus videofilmus, nufilmuotus 2010 m. kovo 11-ąją ir koncerto, vykusio prie Baltojo tilto, metu. Abu šie filmai priverčia kantriai sulaukti tam tikro momento, kai atsiveria tai, ką autorius norėjo pasakyti. Būtent šį laukimą, kai stovi vietoje ir apmąstai viso to prasmę, kartu ir savo paties buvimą, A. Narušytė įvardijo kaip vertikalų laiką. Jis suvokiamas visiškai kitaip nei erdvėje ištysęs horizontalus R. Treigio laikas, kuris beveik niekada iki galo neišlaukiamas ir apmąstomas žymiai abstraktesnėmis sąvokomis.

DURYS, 2018 spalis, Nr. 10 (58)

Parašykite komentarą