Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio „Išlaukti vaizdai“

2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos paroda „Išlaukti vaizdai“.

Remigijus_Treigys_LANGAS_AGNEI_J_2018m_85x105cm_fotografija

Remigijus Treigys, „Langas Agnei J.“. Fotografija, 85×105 cm. 2018 m.

Bendroje ekspozicijoje menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė eksponuoja tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.

A. Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį žeme, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.

Asmeninių patirčių inspiruota ir R. Treigio darbų ekspozicija. Pasak menininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju jie yra išviešinami. Man tie vaizdai sukelia vienus prisiminimus, žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R. Treigys.

Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera ir ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.

„Mums abiem svarbu ilgai pabūti su vaizdu, gal net tiksliau – šalia vaizdo, kol ryžtamės jį užfiksuoti juostelėje ar drobėje. Galiu numanyti, kad R. Treigys ties fotografiniu atspaudu taip pat užtrunka ilgai kaip aš teptukais beglostydama savuosius aliejinius paviršius, kol suguldau visus sluoksnius, – apie kūrybinius bendrumus pasakojo A. Jonkutė. – Šioje parodoje bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškom ar laukiam, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų ir tylos.“

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Agnė Jonkutė, „Žemė. Nida“. Balt Salt, fotograma. 2018 m.

Tylos leitmotyvas itin išryškėja ir naujausiose R. Treigio fotografijose. Ankstesniuose jo darbuose tarsi tam tikras vizualinis triukšmas buvę įbrėžimai, įtrūkimai palaipsniui nyko, ir paskutiniajame cikle „Žiemos dienoraščiai“, pasak menininko, „fotografija absoliučiai be garso“. Nebeliko jose ir konkrečių motyvų, objektų – tik jų fragmentai.

„Kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Pavyzdžiui, didelis veidas viename mano darbe – rodau tik nosį ir akis. Galima dar labiau priartėti, galima peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes šitos ribos kol kas neperžengėme. Priartėjom prie objekto, atsimušėm į jį, ištyrinėjom paviršių, bet į vidų neįėjom“, – pasakojo R. Treigys.

Dar vienas dviejų menininkų kūrybą jungiantis dėmuo – tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose. Menininkai šį reiškinį pavadino „susikalbėjimu nesikalbant“. „Pirmą kartą susitikę 2007 m. išsiaiškinom, kad abu turim po lovą: jis – nufotografuotą, aš – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu, abi jos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus. Abu vienas apie kito lovą nežinojome“, – pasakojo A. Jonkutė. Jai antrino ir R. Treigys: „Kalbant apie mūsų su Agne susikalbėjimus, parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį padariau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pati kompozicija! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.“

Apie autorius

Agnė Jonkutė (g. 1974 m.) Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute įgijo menų magistrės laipsnį. Nuo 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 1999 m., Lietuvoje ir užsienyje surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. 2005 m. V Frankofonijos žaidynėse Niamey (Nigeris) apdovanota aukso medaliu, 2009 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ įteiktas geriausios jaunosios Lietuvos menininkės diplomas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jai ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Dalyvavo kūrybinėse rezidencijose: 2005 m. „Cite Internationale des Arts“ Paryžiuje (Prancūzija), 2016 m. Vidurio ir Rytų Europos menininkų kūrybinėje stovykloje Guijange (Kinija) ir rezidencijoje „Art Hub“ Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Menininkė bendradarbiauja su Kauno galerija „Meno parkas“. Jos kūrinių turi įsigiję: Europos centrinis bankas (Frankfurtas), Modernaus meno centras (Vilnius), M. K. Čiurlionio muziejus, Xin Dong Cheng galerija (Kinija), privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Remigijus Treigys (g. 1961 m.) 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 m., Lietuvoje bei užsienyje surengė 47 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų. 1991 m. gavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos premiją jauniesiems menininkams, 2005 m. CEC Arts Link (Niujorkas, JAV) stipendiją, 2006 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Dalyvavo kūrybinėse studijose: 2000 m. „Pro Artibus“ meno centre Ekene (Suomija), 2004 m. Roberto Boscho kultūros fondo kūrybinėje studijoje Berlyne, 2008 m. kunst:raumsyltquelle fondo meno rezidencijoje Zilto saloje (Vokietija), 2009 m. KLEE meno rezidencijoje Šverine (Vokietija), 2010 m. Graco tarptautiniuose autorių namuose (Austrija).

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą