80+20: VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybinio potencialo atodangos

Sausio 11-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos paroda „80+20″, skirta pirmosios žemaičių dailininkų kūrybos parodos 80-mečiui ir VDA Telšių fakulteto įkūrimo 20-mečiui.

D75_4122_1

Parodą „80+20“ pristatė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius, kuratorė N. Poškutė-Jukumienė ir projekto iniciatorė Z. Inčirauskienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Ši paroda puikiai iliustruoja akademikės Viktorijos Daujotytės diskusijoje su Giedriumi Kuprevičiumi pasakytus žodžius, kad menas nėra tik mūsų įsivaizduojamos aukštybės; menas yra tokia situacija, kurioje paprasčiausia forma pasirodo išmintis, jos žmonija nebeužmirš, o mūsų dievai arba tai, kas yra mūsų svarbiausi dalykai, svarbiausios atramos, mūsų moraliniai, dvasios dalykai, – jie yra čia pat, labai arti, visiškoje artumoje ir galbūt net yra savotiškas kelio parodymas, jog tai, kas yra svarbiausia, yra čia pat ir čia gyvena dievai.

Parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė formuodama ekspoziciją laikėsi egalitarizmo principų: svarbiu elementu tapo pavardžių prie kūrinių nerašymas (tai lyg užduotis žiūrovams identifikuoti, smalsiai tyrinėti ir patiems vertinti profesoriaus, docento, lektoriaus darbus, neatsižvelgiant į statuso, pedagoginio vardo svorį). Kaip teigė kuratorė, menininkams nebūtina būti dėstytojais, bet VDA dėstytojai negali nebūti menininkais. Visa tai yra akademinės sistemos dalis, kur meno patirtis – neišvengiamybė. Taip pat kūrėjai parodoje neskirstomi pagal kartas, juk nėra seno ir jauno meno. Todėl eksponuojami kūriniai, sukurti nuo 1992 iki 2019 m., tad apima beveik visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį. Visi jie nė karto autorių nerodyti Klaipėdoje.

Verčia suklusti

80_20_1

Doc. G. Gailius. 66. Instaliacija. 1992–2019. Ruberoidas, 66 kv. m. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Ko gero, daugelio dėmesį vos įėjus į salę patraukia Gintaro Gailiaus objektai „66″ – grėsmingai išsirikiavusių origami vėžių, išlankstytų iš ruberoido, armija. Tokia statyboms ir remontui naudojama medžiaga čia gali sufleruoti apie kažkokio masinio kapitalinio „remonto“, gijimo, persitvarkymo poreikį. „Vėžiai“ atrodo pavojingi, tarsi kažkokia invazinė rūšis ar neigiamai nusiteikusi gyvybės forma iš kito pasaulio, antikūnis, liga – kažkas, kas tik didės, augs, plėsis, paskleis savo kerus, kol galiausiai užims visą erdvę. Kūriniai sukurti net prieš 27 metus (1992), šiai parodai sukomplektuoti jie – jau istorijos dalis. Vėžiai ropoja atgal, o kur žengiame mes? Įdomu ir tai, kad skaičius „6″ ir jo veidrodinis atspindys yra vėžio ženklo astronomijoje simbolis. Astrologijos entuziastai Lietuvos valstybei priskiria kaip tik šį astrologinį ženklą, kuris pasižymi emocingumu, jautrumu, intuicija. Kad ir kaip būtų, instaliacijos, objekto menas yra subjektyvus ir, kaip teigė šios srities atstovė Cornelia Parker, „nusistovėjusios kalbos apie objektą ir jo konotacijos suteikia jam potencialą reikšti ką nors kita“.

Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos ciklas „Kvadratu“ nustebino varijuojančia raiškos kokybe, kuri tarsi vertė suklusti: „Ar čia taip turi būti?“ Iš tikrųjų – kas fotografijoje yra realus užfiksuotos tikrovės elementas, o kas yra menininko manipuliacija realybe? Ar gerai įsižiūrėjus pamatyti pikseliai yra kažkuo vulgaresni už mikroskopinius dažų potėpius klasikiniame paveiksle? Taisyklė „iš tolo matyti geriau“ veikia ir fotografijoje, o nespalvotų nuotraukų eksponavimas stikliniuose rėmeliuose stebėtojus netyčia paverčia kūrinio dalyviais, įspraudžia į „kvadratą“ ant sienos. Šios mobiliografijos sukelia keistą nuojautą, tarsi jos subtiliai ir ironiškai vaizduotų mus arba kitus mus, kuriais dar tik būsime. Kiekvienas pamatys savaip, nes pamatys save. Taps liudininku, kai tarsi iš film noir ekrano nužengusi moteris paliks kažkokio nenusakomo įvykio vietą, o iš pažiūros apleisti, vieniši gedulo namai „Anapilis“ siūlys nemokamą salės nuomą. Gal net žmonėms iš kitos fotografijos, gyvenantiems sename, niūriame name, panašiame į vaizduojamą Alfredo Hitchcocko filme „Psichopatas“. Kodėl taip svarbu pasidaro įžiūrėti, koks gatvės pavadinimas užrašytas lentelėje ant namo? Ar nebaisu pažeisti asmens duomenų apsaugos įstatymą? Toliau – tik šiferiu dengtas kelias į dangų ir pasaulietiniam gyvenimui nugarą atsukusi barokinė antkapio skulptūra – skaudi pažeidžiama nuogybe ir gyva negyvybe. Ciklą baigia anonimiškumo juostele pažymėtas fragmentas iš renesanso epochos paveikslo.

80_20_2

Dr. S. Jastrumskytė. Euklidas XI. 2013. Drobė, akrilas, anglis. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Kas slypi už materijos

Nukirptoji Madona su kūdikiu atranda atgarsį kitoje salės pusėje, kur eksponuojamas Zitos Inčirauskienės tekstilės darbas „Ona mano Madona“. Tai ikonizuotas tekstilininkės šeimos keturių kartų moterų portretas, įkūnytas jos mamos ir dukros autentiškuose veiduose. Taip švelniai ir beveik paslapčiomis perduodant gana feministinę poziciją bei suteikiant religinėms figūroms artimą, savą formą. Šalia kabantis kūrinys „Auksinė žuvis“ papildo šių darbų krikščioniškąją nuostatą.

Salomėjos Jastrumskytės „Euklidai“ IX ir XI taip pavadinti senovės graikų matematiko, dabar žinomo „geometrijos tėvo“ vardu, garbei. Pati autorė sakė, kad geometriškumas jai kaip menininkei labai svarbus, jis susijęs su pirminiais pirmapradžiais elementais, kurie gali būti suprasti geometriškai kaip plokštuma – taškas, linija. Menininkė akrilu ir anglimi ant drobės sukuria medžiagiškumą, regis, nematerialiems dalykams, nutapo kosminės perėjos stuburą, erdvėlaikio skeletą.

Irimo grožį iliustruoja Remigija Vaitkutė savo kūriniu „Langas“, atverdama metalo korozijos estetiką ir viltingą poziciją laiko atžvilgiu – kuo labiau sunyks materija, tuo geriau galėsime įsižiūrėti, kas slypi už jos. Sunkios apribojančios metalinės durys taps perregimu langu. Ši skilimo, skaidymosi, trupėjimo kryptis neveda vien į nykimą – gamtoje tokiu būdu atsiskyrė žemynai, kito kraštovaizdžiai, tai skatino mūsų pasaulio įvairovę. Sunkus, iš ketaus atlietas langas – miesto, įsitvirtinusio su savo sunkiais garsais, kvapais, triukšmais, džiaugsmais ir liūdesiu, įvaizdis. Ir visai nenuostabu, kad šios metalo menininkės gyvenimo kredo yra ,,oras, vanduo, žemė, metalas, stichijos, zen estetika…“ Tai ją vilioja. Tad ne veltui šioje parodoje eksponuojamas R.Vaitkutės kūrinys atrodo toks artimas japoniškai estetikos filosofijai Vabi Sabi, kuri buvo pasipriešinimas tobulo grožio supratimui ir tam, kas priimta ir yra konvencionalu. „Langas“ byloja apie tai, kaip svarbu neprisirišti prie to, kas laikina ir laikinai užstoja amžinybę.

80_20_4

R. Vaitkutė. Langas, 2018. Ketus. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Apie kylančias grėsmes

Į savo kūrybinio darbo užkulisius ir idėjų generavimo lauką kūriniu „Perfekcionistas“ žiūrovus pasikviečia Romualdas Inčirauskas. Už metalo darbo kabo kartoniniai stalviršiai su asmeniniais autoriaus užrašais, skaičiavimais, dienotvarkėmis, piešiniais, brėžiniais, introspektyviu teiginiu: „Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus. Viskas arba nieko.“ Jei trumpam pamirštume autoportretinį kūrinio aspektą, stiprių bruožų skustagalvio vyriškio profilis net primintų vieną XX a. pirmosios pusės istorinę asmenybę, kurią labai mėgo (arba buvo priversti) vaizduoti italų futuristai, pavyzdžiui, Renato Bertelli savo kūrinyje „Profilo Continuo (Musolinio galva)“ (1933). Šia galbūt net pasąmoningai atsiradusia aliuzija darbas suskamba kaip komentaras apie pastaruoju laiku vis labiau populiarėjančias ultradešiniąsias jėgas, tendenciją simpatizuoti nacionalistiniams praeities režimams. Psichologijos profesorius iš Kanados Jordanas Petersonas teigė, kad esama labai glaudžios sąsajos tarp autoritarinio režimo kūrėjų ir perfekcionizmo – kardinalus tikslumo, drausmės ir tvarkos siekis galiausiai išsigimsta ir tampa civilizacijos liga. Vis dėlto R. Inčirauskas savo kūrinyje nugali šias energijas geranoriška vaizduojamo profilio išraiška pravertomis lūpomis, lyg nuolatos vyktų pokalbis, užkertantis kelią ekstremizmui.

Kitame savo kūrinyje „Hipertenzija“, sukurtame po asmeninių tyrimų rezultatų diagnozės, skulptorius tarytum irgi kalba apie kylančias grėsmes – kiekvienam individui atskirai ir visai visuomenei. Nesusijungiantys, paskiri vamzdeliai ant žmogaus torso imitacijos tarsi sufleruoja apie žmogaus pasimetimą, chaosą mintyse ir darbuose, kažko esminio trūkumą. Sutrikdytas natūralus srovenimas žmogaus viduje neleidžia jam harmoningai įsilieti į savo bendruomenę. Pagrindiniai ligos simptomai – šaltos rankos ir kojos, o padėties pataisymui teks kviestis santechniką arba keisti gyvenimo būdą – labiau įsigilinti į save, savo vidinius kanalus ir šaltinius, kad galėtum užmegzti prasmingus ryšius su kitais.

edf

Doc. T. Vaičaitis. Galvos. 7 vnt. 2016. Medis. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Tragizmas ir humoras

Tomo Vaičaičio „Galvos“ – ant pakylos pastatyti 8 mediniai juodi nelyginant graikiškosios ar klasicistinės tradicijos biustai arba minimalistiniai modernūs blokai. Jiems tiktų estetinių dublerių arba skulptūrinių statistų vaidmuo. „Galvos“, regis, grąžina mus į saugų ir patogų aiškių vertybių pasaulį, bet tai tik iliuzija, nes iš tikrųjų esame labai toli nuo namų, svetimoje zonoje, amžinoje stabilumo priešpriešoje. Kūrinys, anot autoriaus, inspiruotas šių dienų teroro įvykių, byloja apie nuolatos žmogų lydintį būties trapumo, dramos, tragedijos aspektą; tai anoniminių portretų galerija, neturinti asmeniškumo, tautos, rasės bruožų, anonimai – tik skaičiai pranešimų statistikoje. Esą „Galvų“ kaip formos pasirinkimą lėmusi ir asociacija su karštosiose konfliktų zonose taikoma dekapitacija. Skulptūros padarytos rankomis, tašant kirviu, vėliau deginant – šis procesas turėjęs chaotiškumo faktorių, o tai savaip susiję su likimo sąvoka bei kiekvienam portretui suteikė individualaus unikalumo.

Humoro jausmo nestokojančios Mindaugo Šimkevičiaus granito plokštės „Be pavadinimo“ suteikia išliekamąją vertę specifinėms sparnuotosioms frazėms, kurios mus pasiekia iš nesenos istorinės atminties. 2006 m. grupė „LT United“ „Eurovizijos“ dainų konkurse laimėjo iki šiol jame aukščiausią Lietuvos atlikėjų pasiektą 6-ąją vietą. Daina vadinosi „We Are The Winners“. O 2005 m. iliustruoja Algirdo Mykolo Brazausko, tuomečio ministro pirmininko, ištarti žodžiai: „Aš nieko nenoriu pasakyti, aš sakau tą, ką aš noriu pasakyti, tą aš jums ir pasakiau…“

Analizuoja pėdsakus

Svari parodos kūrinių dalis įrodo tiesą, kad neįmanoma paliesti nepaliekant pirštų antspaudų. Prisilietimas, ne tik fizinis, bet ir dvasinis, palieka žymes, būties ženklus. Žiūrėdamas dokumentinius filmus apie tai, kaip išaiškinami kriminaliniai nusikaltimai, sužinai, kad net palytėjimas palieka žmogaus DNR informaciją, skandinama auka kumštyje suspaudžia užpuoliko plauką ar medžiagos skaidulą, pagal kurią vėliau bus įmanoma atskleisti nusikaltėlio tapatybę, o išvažinėtas kelias tyrėjams atskleis, kas, kur, kada ir kaip bandė „sumėtyti pėdas“. Tad ypač intriguojanti šiuo aspektu atrodo Beatos Zdramytės juvelyrikos serija „Oda“, eksponuojama ant medicininio stalelio išdėliotose Petri lėkštelėse. Vidinis Šerlokas Holmsas užsidega pypkę ir bando atskleisti juvelyrikos su kūno dalių atspaudais paslaptį. Šie darbai klijuojami tiesiai ant kūno, su plastikiniuose maišeliuose pateiktais pleistrais. Jie gali paslėpti (arba atvirkščiai, išryškinti) randą, apgamą ar pabodusią tatuiruotę. B. Zdramytės juvelyrikos serija ne šiaip eksponuojama ant medicininio manipuliacijų vežimėlio, tai pastiprina jos plėtojamą temą ir jos įtaigumą.

80_20_6

Doc. N. Poškutė-Jukumienė. Be žodžių. Instaliacija. 9 vnt. 2019. Medis, sidabras, auksas, stiklas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Pirštų antspaudų temą plėtoja ir pačios parodos kuratorės, VDA Telšių fakulteto docentės Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija „Be žodžių“: 9 medinės, iš sienos išaugančios rankos, papuoštos autorės kurtais žiedais, kurie atspindi skirtingus menininkės gyvenimo etapus ir, anot jos pačios, yra čia tik kaip užuomina į DNR, į jos kaip kūrėjos autentiškumą. Medinių rankų pirštų deriniai jaunatviškai šelmiški, kartais net draugiškai provokuojantys (parodyti vidurinį pirštą publikai turbūt svajoja ne vienas menininkas…), ant sienos – papildomi šešėlių žaidimai, puikiai suprantami „be žodžių“, o parodos atidarymo vakarą pastebimai sulaukę bene daugiausia fotoaparatų blyksčių. Pasak pačios kūrėjos, rankos jai simbolizuoja gyvenimo naštą, nes būtent jų oda turės atlaikyti visa, ką bus lemta joms patirti…

Kitokius pėdsakus analizuoja Alberto Gedvilo plaketės „Kelias I“ ir „Kelias II“, kurių idėja autoriui kilo pamačius automobilių padangų protektorių įspaudus asfalte. Menininkui norėjosi iš ketaus atlieti, pakartoti autentiškus įspaudus, retai šmėžuojančius meno lauke. Apie kiek kitokį kelią jautriai kalba Petro Gintalo „Lietuvos kelias“ – iš visokių skaudžių ir intensyvių išgyvenimų supintas tautos gyvenimas yra personifikuojamas nukryžiuotojo figūroje. Menininkas teigė, kad jį visada apima širdį veriantis jausmas prieš perlaužiant eucharistinę duoną išgirdus žodžius: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Kristaus figūros lūžio vieta – atsitiktinai susiklosčiusi techniškai jautriausia vieta, kuri pastiprino šio kūrinio idėjinį turinį, o gipso atlieja žalvariniame dekoratyviame padėkliuke yra šv. Komunijos paplotėlio imitacija.

80_20_7

Lekt. B. Prapuolenis. Žymės. Ribos. 2018. Akvarelės. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Tekėti laisvai

Parodos lankytojus paliečia ir Bangučio Prapuolenio akvarelės „Žymės“ ir „Ribos“ – tai liejimas iš jausmo, nepaliaujamai, kartais drąsiai. Autorius kuria aplinkinio pasaulio atvaizdus be jokių nereikalingų puošybos elementų. Tai gali skambėti įprastai, gal net kasdieniškai, bet paveikslai patraukia. Po apgaulingai jaukia, pažįstama išore jie yra tvirti ir nesutramdomi. Kertinė nuostata, regis, išreiškiama nepriklausomos dvasios teiginiu: „Spalva neturi tiek reikšmės, kiek vandens laisvė pagauti jausmą ir tekėti laisvai.“

Prie VDA Telšių fakulteto alumnų savito, plačiai atpažįstamo ir pripažįstamo braižo prisidėjusio Vytauto Mockaičio (1958–2011) darbai „Memento mori su vynu Kabernet“ ir „Objektas su pievinio pūtenio sėklomis“ prasmingai papildo ir pabrėžia įvairialypę parodos „80 + 20″ ekspoziciją ir sukaktį.

VDA Telšių fakulteto dėstytojų bendruomenę sudaro plačią praktinę ir kūrybinę patirtį turintys menininkai, menotyrininkai, aktyviai dalyvaujantys meniniame regiono ir visos Lietuvos bei pasaulio gyvenime. 20-ies metų profesionalios akademinės institucijos jubiliejus žymi tik nedidelę atkarpą, kuri susikūrusi laisvėje dar ir šiandien išlaisvina kiekvieną, kas tik yra kūrybinėje perspektyvoje. Kultūra ir ją supanti aplinka laikoma bendru moraliniu pamatu bet kokiam žmogiškajam judesiui, įskaitant ir identifikavimąsi. Savęs identifikavimas dėstytojo ar menininko pozicijoje yra daugybės ypatingų savybių visuma, kuri kinta vienoms kitas papildant, konkuruojant ar lyderiaujant. Reliatyvūs atsakymo variantai nubrėžia žmogaus, menininko, dėstytojo riboženklius, kuriuos truputį slankioti priverčia „institucinio žaidimo“ taisyklės. Neabejotinai VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybinis potencialas stiprus ir analitiškas, gilus savo koncepcijomis, idėjinėmis prasmėmis, kūrinių atlikimas – nepriekaištingas, profesionalus, medžiagos ir technologijos – įvairios, atliepiančios etiką ir estetiką, propaguojančios vertybes.

Filosofo Arvydo Šliogerio pagrindinė mąstymo atrama yra teiginys, kad sunkiausiai pasiekiama tai, kas yra visiškai arti; žvilgsniu aprėpiama, bet tai pamatyti ir suvokti yra labai sunku. Tokie yra ir šie prisilietimai, pėdsakai, žymės šioje parodoje, kurią verta aplankyti. Paroda „80+20″ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 3 d.

DURYS, 2019 sausis Nr. 1 (61)

1 komentaras

  1. puikus analitinis straipsnis.

    Ačiū, straipsnio autorei. Ačiū foto reportažo autorei.

Parašykite komentarą