Alfonsas Žalys. Užauginęs miesto kultūrą

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius savo tradicinę parodą „Vakarų vėjai“ šiemet dedikuos ilgamečiam Klaipėdos miesto vadovui Alfonsui Žaliui (1929–2006). Jau dešimt metų šios iškilios asmenybės nebėra tarp mūsų, o uostamiesčio dailininkų bendruomenė vis dar jaučiasi jam skolinga – už globą, už galimybę gyventi ir kurti Klaipėdoje, už tai, kad suodinas pramonės miestas tapo kultūros židiniu.

Zalys2_foto_Vytas_Karaciejus_maz

Alfonsas Žalys. Klaipėda, 1998 m. vasaris. Vyto Karaciejaus nuotr.

Metams bėgant kūrėjams tapo neramu – ar nepamiršime jo darbų? Ar bus kam papasakoti? Todėl nusprendė – reikia kalbėti ir prisiminti. Ir šių nuoširdžių pašnekesių metu žodis po žodžio skleidėsi Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko A. Žalio, arba tiesiog – Žalio – portretas. Žmogaus, kūrusio miestą ir mylėjusio jo žmones.

Tapytojas marinistas Edvardas MALINAUSKAS

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

E. Malinauskas. Petro Šmito nuotr.

Vaikų dailės mokykla

– Klaipėdos vaikų dailės mokyklos įkūrimas, ko gero, buvo vienas iš pirmųjų pokario miesto kultūros ženklų. Jūs – pirmasis šios mokyklos direktorius, daug prisidėjęs prie jos atsiradimo. Kaip buvo steigiama vaikų dailės mokykla?

– Vilnius, Panevėžys jau buvo įsteigę dailės mokyklas. Nusprendėme, kad reikia ir Klaipėdai dailės mokyklos. V.Skirgailaitė triūsė labai daug. Pirmiausia gavome mažą namuką dabartinėje S.Daukanto gatvėje, kur stovi skulptūra tremtiniams. Ten buvo pradžia. Mane oficialiai paskyrė direktoriumi ir pradėjome po truputį kurtis.

– O mokytojai iš kur? Jūs pats juos atsirinkote?

– Mokytojus rinkome padedami Žalio… Mūsų nedaug čia buvo – Bertuliai, Skirgailaitė, aš, dar keli. Kad pritrauktume į Klaipėdą daugiau inteligentijos, dailininkų – reikia butų, reikia žmonėms kur gyventi. Mokyklos vardu nueidavau pas Žalį, susitardavau… Jakštį pasikviečiau iš Šilutės, Burbas iš Elektrėnų, Motiejų Narbutą irgi iš Šilutės. Nueinu pas Žalį ir sakau: va, žmogus bus klaipėdietis, geras menininkas. Tokia kalba su juo būdavo. Jis užsirašydavo į va tokią labai panašią (rodo į ant stalo gulinčią nedidelę užrašų knygelę) knygutę. Jeigu jis užsirašo, kad tikrai reikia, po to nueini tik raktų pasiimti.

– Šitaip paprastai?

– Taip! Jis labai rūpinosi…

– Vėliau mokykla persikėlė į Rumpiškės dvarą. Kokia ten buvo to dvaro istorija – jūs suradote tą pastatą ir jam pasiūlėte?

– Taip taip. Teisingiau pasakius, mano žmona buvo gydytoja ir nuėjo pas sergančius vaikus į tą dvarą. Po to klausia: ar buvai tame pastate? Nuėjau ir pasibaisėjau – išlaužyta, išdarkyta. Parketas išplėštas, sukūrentas. Iš vonios kambario antrame aukšte kažkas sandėliuką pasidarė ir ant marmurinės vonios malkas kapojo – ir liko iškapota vieta. Kai ne savo… žmonės tokie gyveno…

– Ir jūs – pas Žalį?..

– Ne, iš pradžių kreipiausi į savo tiesioginį Švietimo skyriaus viršininką, tas pasakė: „Net negalvok, čia jau yra suprojektuota jaunųjų technikų stotis“. Ir parodė brėžinius. Tada jau aš pas Žalį, sakau: „Toks pastatas mums labai tiktų“. Iš pradžių jis irgi sakė: „Ai, Malinauskai, mes tau duosim darželį kokį“. Na, sakau, pirmininke, gal ir taip, bet, kai turėsit laiko – užeikit pažiūrėt, kaip tie rūmai laužomi. Ir ką, po kokių trijų dienų pasikviečia mane į Vykdomąjį, ten kabinete jau sėdi įraudęs Švietimo skyriaus viršininkas, Statybos tresto viršininkas ir dar kažkas iš partinių. Matyt, kad buvo pasitarimas. Žalys sako: „Nuo rytojaus ką tu pirštu parodysi, tą jie ir darys“ (juokiasi).

– Ir prasidėjo remontas…

– Taip ir buvo. Iki tol aš daug metų dirbau „Dailės“ kombinate, pažinojau gerų meistrų. Nebuvo tada medžiagų, bet pagal galimybes jie man labai gražiai sutvarkė, sąžiningai dirbo. Ant langų, prisimenu, buvo profiliuotos juostelės iš medžio, tai iš faneros padarė. Bet autentikos gana daug dar ten. Laiptai išlikę – apkapoti kaip reikiant, bet išlikę. Prie jų yra tokios aukštos grotelės – jas surado ir atnešė pats Žalys. Jos kažkur jau buvo atiduotos į metalo laužą, pirmininkas rado, pamatė, kad iš dvaro, ir pats atitempė!

– Kai remontavote mokyklą, Žalys ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi?

– Žinoma! Žinoma, ateidavo. Arba aš nueidavau į Vykdomąjį komitetą pas jį. Bet niekada neteko stovėti už kabineto durų ir laukti. Jis žinojo – dėl menko nieko nesikreipdavau. Jei reikėdavo pasikalbėti dėl rimtų reikalų, paskambini sekretorei, susitari, sako: prieš darbą ateik iš kiemo pusės. Ateinu ir pasikalbame ramiai dėl butų, dirbtuvių, mokyklos. Gavau ir velnių ne vieną kartą.

– Už ką?

– Už klausinėjimus. Jeigu jis pasakė, tai ir daryk – ko čia dar klausinėji, trukdai jam. Pasakė, kad bus, tai ir daryk…

– Ar jis vėliau domėjosi, kaip veikia mokykla?

– Žinoma, kad domėjosi. Ne kartą buvo atėjęs, atsivesdavo ir svečių parodyti, kaip ta mokykla gražiai sutvarkyta. Ateidavo jis pažiūrėti – savo rezultatą mėgdavo pamatyti.

Kūrybinės dirbtuvės

– Kai į Klaipėdą pradėjo važiuoti inteligentija, jiems pirmumo teise skirdavo butus. Bet dailininkams to neužtenka – jiems gi reikėjo ir kūrybinių patalpų?

– Duodavo ir dirbtuves. Pavyzdžiui, aš turėjau dideles dirbtuves dailės mokykloje. Kai statė jos priestatą, jo viršus buvo paliktas uždaras, liko tik skylė. Pasikviečiau Žalį į mokyklą, kalbėjomės dėl statybų, kitų dalykų. Ir aš jį įkišau pro tą skylę, užlipom kopėčiomis. Sakau jam: „Pirmininke, pažiūrėkite – kokios erdvės be reikalo stovi, vanduo tik bėgs“. Jis greit sumetė, tada nebuvo didelės biurokratijos, pasakė statybininkams, tie per porą savaičių padarė laiptus, ir išėjo penkerios dirbtuvės. Buvo geros patalpos…

Ir čia, kur sėdim (dabartinėse E.Malinausko kūrybinėse dirbtuvėse Danės gatvėje), – tiktai jo nuopelnas. Penkerias tokias dirbtuves prilipdė prie namo, kai jį statė. Čia dar ir butai turėjo būti dailininkams prie dirbtuvių, bet ne visų šeiminė padėtis leido juos gauti.

Naujuose rajonuose tarp penkiaaukščių namų yra keliukai. Tai jis pažiūrėjo, kad gera vieta, tiek erdvės niekam nepanaudojama, ir tuose tarpuose suprojektavo dirbtuves dailininkams. Rūpinosi jais… Ko reikėjo, kad į Klaipėdą prikviestų inteligentiją – menininkus, kompozitorius, – viskuo pasirūpindavo. Tai tikrai buvo jo nuopelnas. Jis buvo žmogus iš didžiosios raidės. Miesto šeimininkas. Rytą pereidavo miestą, pažiūrėdavo – aha, čia taip, čia taip, paskui klausdavo atsakingų žmonių: kodėl nesutvarkyta?

Zalys3_foto_Vytas_Karaciejus_maz

Alfonsas Žalys. Vyto Karaciejaus nuotr.

Apie miesto skulptūras

– Rūpinosi ir žmonėmis, ir pačiu miestu. Turbūt vizualiai Klaipėda tuomet atrodė graudžiai?

– Skulptūrų po karo buvo daug (juokiasi). Buvo du Leninai, trys Stalinai, dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjo toks cementinis paminklas tautų draugystei – trys figūros. Didžiulis Stalinas stovėjo prie CBK (buvęs Celiuliozės ir kartono kombinatas), kitas Stalinas stovėjo toje vietoje, kur dabar A.Sakalausko skulptūra „Arka“. Prie stoties stovėjo Leninas. Buvo toks anekdotas: bobutė išlipa stotyje iš traukinio, prieina prie Iljičiaus, klausia: kur čia turgus, kur duonelės gauti? Leninas rodo ištiesta ranka į Staliną. Močiutė ateina prie Stalino, o Stalinas rodo į tą pusę – eik ten. O ten – kalėjimas! Tai tokie buvo anekdotai ir tokios skulptūros… Visa tai buvo panaikinta, ir pradėjo miestą tvarkyti.

– Nuo ko pradėjo?

– Pirmiausia buvo pastatytas K. Kisieliaus „Žvejys“. Kisielius kažkada jį buvo padaręs, bet čia „tvarkelė“ tokia buvo, kad skulptūra numesta patvory išgulėjo gal dešimt metų, niekas ja nesirūpino. Kai Žalys atvažiavo, sako: reikia pastatyti toje vietoje, kuriai jis buvo skirtas. P. Šadauskas suprojektavo, rado postamentą – akmenį. Tai buvo pirmoji skulptūra, jo dėka pastatyta Klaipėdoje…

Lenino aikštę irgi sutvarkė. Pastatė Leniną. Bet Leninas buvo mūsų – G. Jokūbonio. Kaip skulptūra ji buvo gana graži pagal tą laikotarpį. Turbūt žinot tą istoriją – ji laimėjo pirmąją vietą ir Maskvoje turėjo būti pastatyta centre, bet atplėšė voką – „što vy, avtor – litovec, nielzia“ (ką jūs, autorius – lietuvis, negalima, – rusų k.). Jį Maskvoje pastatė kažkur toliau nuo centro, o mums padarė kopiją. Ir tą aikštę sutvarkė.

Paskui Donelaitį statė. Buvo jo 260 metų jubiliejus, ir inteligentija nusprendė – reikia skulptūros. Bet paminklo negalima buvo statyti, paminklas galėjo būti tik Lenino. O kitoms asmenybėms – jokių paminklų. Teko gudrauti: tokį patį biustą, kokį skulptorius P. Deltuva padarė K. Donelaičio mokyklai, užkėlė ant labai aukšto postamento – taigi ne paminklas (juokiasi).

Miesto šeimininkas

– Prie kokių dar miesto objektų jis prisidėjo?

– Sunku surasti, prie ko jis nėra prisidėjęs, kur pirštu dursi – jo prisidėta… Atkurta, išgrįsta Teatro aikštė, namai atnaujinti, teatras rekonstruotas. Jono kalnelis buvo bala, kur dabar Muzikinis teatras – buvo griuvėsiai. Centrinio pašto bokšto irgi nebuvo – restauravo paštą, bokštą atstatė ir įkėlė varpus. Paštas iš karto visą gatvę pagyvino. E. Balsio gimnazijos pastatas – irgi jo nuopelnas. Tas dvaras buvo sugriuvęs labiau nei Rumpiškės. Buvome nuvažiavę apžiūrėti – baisu, maniau, kad nieko iš jo negalima padaryti. Restauravo ir jį. Svarbiausia – reikėjo geranoriško rūpesčio.

Pats didžiausias objektas – Jūrų muziejus. Juk ten buvo griuvėsiai, dzotai. Každailis su Žaliu pastatė tokį pastatą, kokio Lietuvoje nebuvo. Tos statybos buvo nelegalios – galėjo per galvą gauti, bet jis sugebėjo išlaviruoti… Visos muzikos mokyklos, konservatorija, dailės akademija – irgi pirmininko nuopelnas. Svarbiausia – pritraukė daug inteligentijos, atsirado daug dėstytojų, studentų, ir miestas pasikeitė. Žmogiškas jis buvo – visada sutikęs pasikalbės, nors buvo labai užsiėmęs. Dalyvaudavo parodų atidarymuose.

– Visuose? Nors tais laikais galerijų tiek nebuvo…

– Taip. Priminėte man Parodų rūmus. Taigi visas tas senamiesčio kampas jau buvo griaunamas. Jau buldozeriai dirbo. Sustabdė – reikia mums Parodų rūmų. Ir pastatė naują pastatą, prie jo prilipdė senuosius – dabartinį Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, iš kitos pusės – senąjį sandėlį. Atstatė Aukštosios gatvės namukus, o jie jau buvo paruošti nugriovimui. Nutarė, kad senamiestį reikia atkurti. Ir štai, prašau, – turime puikiausius rūmus ir visą senamiestį.

Klaidos

Bet turbūt ne viskas ir jam pasisekdavo?

– Buvo visko. Pavyzdžiui, „Klaipėdos“ viešbutis – G. Tiškaus projektas. Padarė Tiškus klaidų, keikėme už tai, kad jis gaisrinę mūsų nuvertė. Jauni jie dar buvo, kvaili. Paskui jau suprato, bet vėlu buvo… Visi darome klaidų…

– Daug kas dėl gaisrinės nugriovimo kaltina Žalį…

– Na, Tiškus įkalbėjo Žalį, kad reikia padaryti tokią erdvę. Gal ir galėjo Žalys sustabdyti, bet architektų balsas buvo stipresnis nei mūsų. Įkalbėjo, ir leido. Ne viską ir jis galėjo. Jį spaudė kaip reikiant. Vieną kartą sakė man: „Negalvok, kad aš neturiu papeikimų…“ Arba sako: „Malinauskai, pasakyk, iš kur gauti? Aš žinau, kad tau reikia to ar ano. O iš kur gauti pinigų?“ Paskui surasdavo… Buvo sunkūs laikai. Jam labai reikėjo laviruoti, buvo priklausomas ir nuo Vilniaus, ir nuo Maskvos…

Pastatė sau paminklą

– Kaip jums atrodo, ar mieste, kurį jis sukūrė, ne per mažai jam skirtų ženklų?

– Pagrindus Klaipėdos kultūrai padėjo jis. Čia gi buvo darbininkų miestas. Dabartinė valdžia nebenori prisiminti, kad dirba ant jo išpurentos dirvos, jau baigia jį pamiršti. Pokario bjaurią dirvą, pilną karo kvapo, išpureno jis. Šis žmogus vertas pagarbos. Turėtume labiau jį pagerbti. Reikėtų jam paminklo… Nors visas miestas tapo jam paminklu, bet… Buvo šviesus žmogus. Tikrai šviesus… Buvo lietuvininkas. Ir diplomatas – jam reikėjo tarp visų išlaviruoti. Buvo stebimas visos Sąjungos. Nė vienas miestas tokio pirmininko neturėjo, visi mums pavydėjo, sakė: aaa, tai pas jus Žalys yra… Jam rūpėjo viskas mieste – nuo Jūrų muziejaus ar gyvenamųjų kvartalų statybos iki mažiausių smulkmenų. Kol jis gyveno, buvo čia šeimininkas.

Violeta_Skirgailaite_Petro_Smito_foto_maz

Violeta Skirgailaitė. Petro Šmito nuotr.

Skulptorė Violeta SKIRGAILAITĖ

Dailininkai vienijosi

– Nuo Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įkūrimo mieste prasidėjo kultūros atgimimas. Kaip vyko šis procesas?

– Baigusi mokslus Dailės institute, į Klaipėdą atvažiavau 1964 m. Aš ne viena buvau – su tuomečiu savo vyru Dmitrijumi Jefremovu. Mes kartu baigėme skulptūros studijas. Iki Dailininkų sąjungos buvo dar toli. Ji buvo įkurta 1973 m. 1966 m. surengėme darbų parodą, joje dalyvavo tik šeši dailininkai. Atidarėme ją Dramos teatro fojė, nes daugiau nebuvo kur. Tada ir nutarėme, kad reikia vienytis, jog galėtume daugiau pasiekti. Ir įkūrėme Dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją, nes jai užteko šešių narių. Kad būtų įkurtas skyrius, reikėjo 10 sąjungos narių, o kai mes atvažiavome, čia buvo tik viena kandidatė. Per septynerius metus pasiekėme – 1973 m. vasario 27 d. buvo įkurtas Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

– Ir jūs tapote jo pirmininke. Kiek metų ėjote šias pareigas?

– Nuo 1966-ųjų iki 1973 m. buvau Dailininkų sąjungos Klaipėdos sekcijos pirmininkė, nuo 1973-iųjų iki 1986 m. – skyriaus pirmininkė.

– O kaip pavyko sukviesti tuos dailininkus? Žalys padėjo?

– Žinoma. Labai svarbus buvo dalykas, kad 1969 m. atidaryta Vaikų dailės mokykla. Mums reikėjo dėstytojų, galėjome juos kviestis, nes miesto valdžia labai palaikė – paskirdavo jiems butus. Žalys prašydavo: „Paieškokite, suraskite, kvieskite į Klaipėdą kūrybingus dailininkus, mes jiems padėsime.“ Po truputį, po truputį jų prisirinko – ir butus, ir dirbtuves jiems suteikdavo.

– Dėl butų, dirbtuvių jums tekdavo tartis su Žaliu?

– Taip. Jei norėdavai pirmininką pagauti, turėjai eiti prieš darbą. Vykdomasis pradėdavo dirbti nuo 9 valandos, bet 8 valandą jis jau būdavo darbe – tada galėjai pas jį prasmukti ir ko nors paprašyti, jeigu labai reikia. Nebuvo tokio atvejo, kad nepriimtų, pasakytų: „Negaliu, aš šiandien užsiėmęs“, nors jo darbotvarkė būdavo įtempta.

– Dailininkų sąjunga irgi gavo savo patalpas?

– Tas pastatas S. Daukanto gatvėje pirmiausia buvo atiduotas Vaikų dailės mokyklai, kai išsikėlė darželis. Žinoma, ne be pirmininko žinios. Čia buvęs klebono namas. Virtuvėje buvo skulptūros klasė. Kai mokykla išsikėlė į Rumpiškės dvarą, namas buvo perduotas dailininkams. Dailininkų sąjunga jame turėjo patalpas, dailininkai – dirbtuves. O paskui – nebereikia niekam… Kai 1994 m. namas buvo parduodamas, labai norėjome jį išsaugoti dailininkams, nulėkėme pas Žalį, jis tada dirbo Vykdomajame, buvo atsakingas už senamiestį, sakome, gal galite mums padėti? O jis: „Mergaitės, aš dabar jau niekuo negaliu padėti. Buvo laikas, kai galėjau, o dabar – jau ne.“

Skulptorių simpoziumai

– Klaipėdos kultūriniam gyvenimui buvo itin reikšmingi skulptorių simpoziumai. Dalyvavote juose nuo pat pradžių?

– Pirmasis skulptorių simpoziumas įvyko 1977 m., jo vadovas buvo skulptorius Vaclovas Krutinis, dalyvavo daug – net 14 skulptorių iš visos Lietuvos. Pirmininkas parūpino visko, ko reikia – medžiagų, technikos, įrankių. Juk tada buvo labai sunku jų gauti. Maistu, nakvyne viešbutyje irgi buvo pasirūpinta.

– Kiek trukdavo tie simpoziumai?

– Pirmasis truko neilgai, tai buvo bandymas, pradžia. O kiti vykdavo du mėnesius. Mes ten kaldavome, galima sakyti, visą vasarą. Mano penkios vasaros ten praleistos. Didelis dalykas tas kolektyvizmas, ta bendraminčių bendruomenė – kai jungia darbas ir nėra laiko intrigoms.

– O ar paties simpoziumo metu Žalys ateidavo pažiūrėti, kaip jums sekasi?

– O kaipgi?! Kiekvieną savaitę ar penktadieniais, ar šeštadieniais atvažiuodavo ir prie kiekvieno prieidavo. Labai domėjosi. Jis nuo pat pradžių stebėdavo, koks akmuo buvo ir kaip jis pamažu keičiasi. Jam buvo įdomu, kaip iš to akmens gabalo atsiranda kūrinys su mintimi, su idėja. Atsimenu, vieną kartą jis ėjo nuo kelto ir nešėsi ant rankų berniuką – savo sūnaus Vytauto sūnų, savo anūką Žygimantą. Jie vaikščiojo kartu, apžiūrinėjo. Iki šiol matau tą vaizdą – kaip jis ėjo su tuo vaiku ant rankų… Taip simboliška – jų abiejų jau nebėra…

Zalys1_Foto_Vytas_Karaciejus_maz

Alfonsas Žalys Klaipėdos dramos teatre, 1998 m. vasaris. Vyto Karaciejaus nuotr.

Priėmimai ir talkos

– Kur dar jums tekdavo bendrauti su Žaliu?

– Kadangi aš 10 metų buvau deputatė, kai Žalys priiminėdavo miesto gyventojus, dažnai kviesdavo ir mane.

– Koks jis buvo su lankytojais?

– Su kai kuriais jis būdavo labai… Kaip čia pasakius… Gal geranoriškas. O su kai kuriais kalbėdavo net labai griežtai.

– Dėl ko būdavo griežtas?

– Pavyzdžiui, Janonio gatvėje buvo maisto prekių parduotuvė. Atsimenu, atėjo moteris, gyvenanti virš jos, skųstis, kad šaldytuvai neduoda ramybės. Tai jis jai labai nepritarė ir, galima sakyti, „nusodino“ (juokiasi). Priėmimas tęsdavosi porą valandų ir po kažkiek laiko eidavome į slaptą pirmininko kambarį išgerti arbatos. Gerdavome arbatą, šnekučiuodavomės. Kartą pirmininkas paklausė: „Pasakykite man, Violeta, kada dailininkai baigs skirtis?“ Labai skirdavosi dailininkai… Žiūrėk, šeima gauna butą, po kurio laiko Violeta eina pas pirmininką prašyti, kad vietoje didelio buto duotų du mažus. Jis labai išgyveno, kad skiriasi, jam tai labai nepatiko.

– O kam jis norėjo padėti? Kuo ypatingi tie žmonės?

– Aš tų žmonių nepažinojau. Bet pas jį eidavo tik tada, kai jau buvo visur buvę. Pirmininkas buvo paskutinė viltis: kaip jis pasakys, kitaip jau nebus. Pastebėjau, kad jis daug dėmesio skirdavo jaunimui. Į jį kreipdavosi dėl priregistravimo, pavyzdžiui, vienas grįžęs iš armijos norėjo prisiregistruoti, o bute trūko kvadratūros. Tai pirmininkas labai stengėsi, skambino, prašė, kad priregistruotų. Jaunimas jam buvo svarbus.

– Turbūt būdavo ir bendrų išvykų? Kelionėse žmonės labiau atsiskleidžia. Pirmininkas su visais bendraudavo?

– Taip, su visais. Žinoma, bendrakeleiviai su juo buvo pagarbūs, išlaikė atstumą. Tiesa, dar talkose medžius sodindavome – visi deputatai ir pirmininkas visada būdavo pirmose gretose. Draugystės parkas mūsų sodintas. Dabar ten bažnyčią stato, kažin, ar medžių neiškirto… Sodinome juos ir prie Vasaros estrados – ten tokia kieta žemė buvo, kol mes duobes iškasėme… Pirmininkas visada dalyvaudavo talkose.

Dovanos

– Sklando gandai apie Žalio principingumą ir kuklumą. Teko su tuo susidurti?

– Kai 1979 m. buvo jo 50-metis, suvažiavo sveikintojai iš Vilniaus, iš kitų miestų – didžiausia eilė su dovanomis. Privežė paveikslų, skulptūrų, Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius dovanojo mano skulptūrą „Muzikantė“, iškaltą iš marmuro. Bet štai ką jis padarė: visus stambius darbus perdavė miestui. Sau pasiliko tik medaliuką, dar kažką smulkaus.

– Jūs jį sveikindavote. O buvo atvejų, kad jis jus pasveikintų?

– Kai mūsų skulptorių kursas – Mačiuika, Kazlauskas, Jefremovas ir aš – akademijos baigimo dešimtmečio proga Vilniuje surengėme savo darbų parodą, Žalys atėjo mūsų pasveikinti!

– Vilniuje?!

– Taip, Vilniuje. Aš nežinau, gal sutapo, kad tuo metu jis reikalų turėjo Vilniuje, gal buvo koks posėdis. Bet jis atėjo ir į mūsų parodą. Pirmininkas labai rūpinosi dailininkais, dėl jų daug darydavo. Lankydavosi dirbtuvėse, mėgdavo pažiūrėti, kokių užsakymų jie turi, ką daro. Visiems dailininkams jis labai daug padėjo ir labai norėjo, kad jie dirbtų Klaipėdai ir kad jiems čia būtų gera.

– Svarbus jis jums buvo?

– Labai. Jis buvo doras žmogus, kuris norėjo miestui gero. „Ne piniguose esmė“, – sakydavo, kai pradėdavo ką nors naujo planuoti ir kas nors suabejodavo, nes labai daug kainuos. Jis žinojo, dėl ko tai daro, ir rizikuodavo. Ką gali pasakyti apie tokį žmogų, kaip Žalys? Garbingas jis buvo žmogus. Stengėsi kažką padaryti ne sau, o kitiems.

Universiteto teritorijoje stovi akmuo, ant kurio užrašyta, kad čia bus pastatytas paminklas Žaliui, ir išvardytos visos jo regalijos. Ir aš kasdien, eidama iš namų ar grįždama, visada būtinai pasižiūriu į tą akmenį, o kai turiu gėlių – padedu.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Algirdas Bosas. Petro Šmito nuotr.

Skulptorius Algirdas BOSAS

Pirmasis darbas

– Gal atsimenate savo pirmąjį susitikimą su Žaliu?

– Taip, kai Žalys pamatė mano eskizą iš raudonmedžio „Bundanti mūza“, sukurtą Palangos dailininkų kūrybos namuose, pasakė: „Reikia Klaipėdai prie konservatorijos“. Ir pakvietė atvažiuoti į uostamiestį. Sėdi Žalys prie stalo toks šviesus, sako: „Kelkitės į Klaipėdą, mes čia priimsime, viską duosime – dirbtuvę, butą.“ O man, atvažiavusiam iš Panevėžio, Klaipėdos oras – tokia gaiva, vėjas ir saulė, na, galvoju, čia to oro užtenka. Ir apsisprendžiau persikelti. Gavau dirbtuvę, iš pradžių ten ir gyvenau. Tą darbą padariau. Bet kai jis „atsistojo“, Žalys nebuvo labai patenkintas – kodėl, sako, mes jį nukišome į užkaborį, stovi už vartų, kai juos uždaro, niekas nemato. Architektas teisinosi, kad ten tinkama vieta – niša, esą bus teatras, visi išeis, čia sėdės, bendraus. Gyvenime taip neišėjo. Kai per kančias buvo kuriami tokie darbai, Žalys labai norėjo, kad juos visi matytų.

– Ką turite galvoje sakydamas „per kančias“?

– Darbų realizavimas buvo sunkus. „Dailės“ kombinatas daro, meistrų neturi, medžiagos nėra, atsikalbinėja, bet Žalys – kietai: pasikviečia ir sako – reikia. Nuo jo visi darbai prasidėdavo, jis aprobuodavo, sekdavo, kaip modelis daromas, ir kitų rankomis realizuodavo. Būdavo ir tokių dalykų, kad su užsakovu sutaręs darai kokį darbą, bet vėliau jam kas nors ima nebepatikti. Aš sakau: „Žalys matė.“ Ak, matė? Tada viskas gerai.

Kai Santuokų rūmams dariau skulptūrą „Šeima“, ji jau buvo iškalta iš marmuro, bet architektui nepatiko, kad kūdikėlį padariau tokį labai supaprastintą, monumentalų. Dariau, kad į tėvus stilistiškai būtų panašus, o ne lėlytė besišypsanti. Architektas su užsakove užprotestavo, sako: mums netinka, nepriimsime to darbo. Ir pakvietė Žalį. Ateina Žalys, atidarau duris, o darbas stovi – pustrečio metro. Žalys žiūri – viskas padaryta: „Tai koks čia reikalas?“ Užsakovai: „Suprantate, tas vaikas mums nepatinka.“ O aš sakau – jis toks turi būti. Žalys: „Kas yra, draugai? Viskas, statyti reikia“ (juokiasi).

– Skulptorių dirbtuvės Rūtų gatvėje, sako, jo dėka atsirado tarsi iš nieko?

– Būtent. Neturėjome kur dirbti – didesnių patalpų reikia. Rado du namelius prie CBK, pagal nutarimą ten buvo kenksmingos sąlygos, reikia iškeldinti žmones. Jiems davė butus, tuos namelius sujungė, pastatė salę ir išėjo skulptorių dirbtuvės iš nieko. Kol statė, jis kiekvieną penktadienį ateidavo, ir aš su Skirgailaite turėjome atvažiuoti kaip kokie darbų vykdytojai pažiūrėti, ką statybininkai padarė per savaitę. Atvažiuodavome, daug pataisymų padarėme – matai, langas ne vietoje ar kitokie niuansai. Paskui – atidarymas, orkestras groja salėje, vilniečiai atvažiuoja, sako: na čia tai „chebra“ gyvena! Tokių dirbtuvių ten neturi net profesūra, o čia pastatė keturias individualias dirbtuves, bendras kiemas – šedevras!

Iniciatyvų pradininkas

– Buvote prie Smiltynės skulptorių simpoziumo ištakų. Papasakokite, kaip gimė ši idėja.

– Žalys buvo iniciatyvų pradininkas. 1976 m. lapkritį sukvietė pas save Dailininkų sąjungos atstovus – pirmininkę Skirgailaitę, aš tuomet buvau skulptorių sekcijos pirmininkas, ateiname keturi ar penki mes pas jį jau po darbo, o jis ir sako: „Žinote, draugai, yra parkas, būtų gerai ten daugiau skulptūrų pastatyti“. Ten jau stovėjo Skirgailaitės du darbeliai iš keramikos. „Gal jūs turite kokių darbų, pastatytume parke.“ Tuo metu nieko tinkamo neturėjome. Vėliau studijoje Midvikis paklausė tokio meistro: kiek kompresorius patempia perforatorių ir kiek prie vieno kompresoriaus gali žmonių dirbti? Na, sako, prie vieno kokie keturi penki gali. Aha, tai jeigu du kompresorius turėtume, tai apie dešimt žmonių galėtų dirbti. Ateiname pas Žalį, pasakome savo idėją, o jis: „Viskas, tik darom!“ O kas dotuos? „Kelių eksploatacija duos techniką, akmenų greitai su Skirgailaite į laukus važiuokite rinkti, vežkitės. Tik kur?..“ Sakome – Smiltynėj gyvensime, dirbsime. Paskelbė per Dailininkų sąjungą apie tą skulptorių simpoziumą, ir atvažiuoja 14 žmonių! Oro trūksta, įrankių nėra, dirbame, stename, akmenukai – rieduliukai visi tokie. Man pasisekė – radau kolonos gabalą iš krantinės, o kiti iš rieduliukų darė. Beveik mėnuo juodo darbo. Bet pirmasis simpoziumas įvyko! Žalys nežinojo, kas išeis – kažkas dirba, dirba, knebena, knebena, dar nieko nematyti, laikas eina… Ir paskui atidarymas… Koks laimingas jis buvo! Su šviesiu kostiumu skraidžioja, kalbas rėžia, raštus, dovanėles mums teikia visas spindintis.

Skulpt_parko_atidarymas_foto_Vytas_Karaciejus_maz

1983 m. skulptorių simpoziume sukurtų darbų ekspozicijos atidarymas Klaipėdos skulptūrų parke. Kalba A. Žalys. Vyto Karaciejaus nuotr.

– Kituose simpoziumuose jau buvo lengviau?

– Paskui jau partija pradėjo kištis: svarstė eskizus, sakė, kad reikia derinti stilius ir taip toliau. Išmetė kelis dalyvius – iš Dailininkų sąjungos partsekretorius atvažiavęs pareiškė, kad Navakas, Jaroševaitė ir Urbanavičius nederino darbų, tie spjovė ir išvažiavo. Eskizus skulptorių sekcija atrinkdavo, svarstymai vykdavo ir Dailininkų sąjungoje, bet ir partija dar žiūrėjo. Visokių argumentų būdavo, pavyzdžiui, apie mano eskizą Šlyžius (Komunistų partijos Klaipėdos komiteto pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius) sakė: „Nu, torsas. Kaip čia darysi nuogą moterį, pamatys žmonės – išbėgios iš parko“ (juokiasi). O galiausiai tiek metų kurtas Skulptūrų parkas vos nebuvo išdraskytas. Patys, kurie kūrė, nutarė jį išformuoti. Parašė gudriai atsišaukimą, esą šiuos darbus išskaidykime po mikrorajonus, kad žmonėms būtų, papuoštų miestą. Ten darbai būtų nutrypti, nuniokoti ir Skulptūrų parko neliktų. Žalys už galvos susiėmęs – Jėzusmarija, kas čia darosi. Kaip tik tada Vilniuje vyko Dailininkų sąjungos suvažiavimas, išvakarėse surašėme peticiją, kad norima išdraskyti Klaipėdos parką. Kiek buvo narių suvažiavę, visi pasirašė, peticiją greitai į spaudą – ir sustabdėme. Buvo smūgis Žaliui, bet ačiū Dievui, išsilaikė parkas.

– Skaudu jam turėjo būti – taip rūpinosi simpoziumais ir Skulptūrų parku.

– Jis ateidavo vos ne kas antrą dieną po darbo, vairuotoją atleidžia ir ateina žiūrėti, ką mes padarėme. Įsivaizduojate! Jam viskas buvo įdomu. Funkcionieriai, kurie buvo įpareigoti parūpinti įrankių ir kitko, sakydavo: „Tas Žalys akmenlige susirgo“ (juokiasi). Pirmininkas mums sakydavo: vyrai, ko reikia, tegu ateina pas mane grupės vadovas aštuntą valandą į kabinetą. Ateini, susakai, ko trūksta, jis viską sutvarko, ir paskui jau atgarsis yra Lietuvoje.

Atsimenu, torsą montuoju parke, ir vakare ateina Žalys. Jau rugpjūtis, saulė pro medžius žemai šviečia. Klausia: tai čia pasirinkote vietą? Taip, sakau, čia. Ateidavo vakare ar iš ryto prabėgdavo. Daugelis sako, kad mėgsta meną, bet formą mato tik koks 40 procentų. Kitas gi nemato formos – mato tik tai, kas parašyta, bet formos perėjimo, žaismo jis nemato. O Žalys, manau, matė, apdovanotas buvo. Galėjo tapytojus remti, bet visi žinojo – skulptoriai jam buvo išskirtiniai. Nors jo dėka ir Paveikslų galerija atidaryta, ir Parodų rūmai, Jūrų muziejus, Laikrodžių muziejus, ir kitos vietos… Toks geras kultūrinis sluoksnis jo buvo paskleistas… Sako, genijai gimsta kas 100 metų, nežinau, kiek metų reikės, kad Klaipėdoje atsirastų panašus vadovas, turintis tokius svertus, tiek ryžto ir tikslą. Žalio atminimui reikėtų mieste rimtesnio akcento. Gražu, kad jam bus skirta paroda, bet…

– Vienas jūsų darbas miesto taip ir nepapuošė. Kalbu apie reljefą ant Dramos teatro pastato.

– Kai Kultūros ministerija užsakė sukurti teatro viduje keturias stelas, miestas su architektu nusprendė, kad reikia ir reljefo ant fasado. Važiavome pas tuometį kultūros ministrą Bielinį, jis patvirtino. Kai dariau tą darbą, Žalys vis ateidavo patikrinti: „Aha, darai. Tvarka. Kada baigsi?“ Sekė iki paskutinės dienos, klausdavo: „Kur tie reljefai?“ Sakau, jau veža į Kauną. Ten išliejo iš bronzos, atvežė. Reikia montuoti – pinigų nėra. Jis skyrė 200 tūkst. rublių tam tikslui, bet teatras tuos pinigus panaudojo kitur. Žalys labai išgyveno, kad nieko neišėjo. Paskui jį nustūmė nuo valdžios, ir 57 kv. m bronzinis darbas iki šiol stovi. Dėl to reljefo ant teatro pastato jis „sirgo“ daugiau nei aš…

– Skaičiau, kad kurdamas „Bokštą“ norėjote įkomponuoti Žalio portretą.

– Ai, taip (juokiasi). Darydamas „Bokštą“ pagalvojau, kad yra proga tarp eilučių pasakyti. Aš gi ten pavaizdavau savo namų telefoną, žmoną, paukštį, nešantį jai laišką. Ten vaizduojamos visos epochos, galvoju – reikia į vieną langą Žalį įdėti. Aš ateinu pas jį ir sakau: „Pirmininke, aš jus noriu pavaizduoti.“ O jis: „Ne, jokių kalbų! Ne, ne, ne!“ Na, ką padarysi, tuščios vietos nebūna. Tuo metu buvo švenčiamas poeto Jurgio Baltrušaičio 100 metų jubiliejus, tai nusprendžiau – jį darysiu. Jeigu ne tas jo susiėmimas už galvos, dabar Žalys žiūrėtų kaip miesto šeimininkas pro savo langą į paties išpuoselėtą miestą, ir visi galėtų dar gėlę prilipinti… Žalys man yra kultūros šviesulys, Klaipėdos kultūros ambasadorius, nežinau kito tokio žmogaus, kuris taip plačiai aprėptų.

Tęsinį rasite čia.

Parašykite komentarą