Žmonės, nukirstos figūros

Gyvenimas per trumpas šachmatams. Sentencijos autorius Lordas Baironas dar prieš du šimtus metų tikriausiai irgi įklimpdavo į šį žaidimą: stumdė ir kirto figūrėles, rezgė pozicijas, gambitus ir kombinacijas, turbūt vargdavo prie lentos prieš oponentą ištisas valandas, ne kartą puolė ir gynėsi, aukojo dėl geresnės padėties arba per beviltišką mačą tėkšdavo karalių nuo lentos, kol atrado: šachmatų realybė yra begalinė. Anglų poezijos klasikas nesibaidė skaičių ir lygčių, o jo dukra Ada apskritai buvo geniali matematikė, tad posakį imu už gryną pinigą ir tikiu, jog gyvenimas išties per trumpas šių 32 medžio drožinėlių genealogijai išstudijuoti.

Pats sau darkart pasitvirtinau šį posakį vieną praėjusio rugpjūčio dieną Klaipėdos senamiesty, šalimais „Kurpių“, kur visą vasarą buvo dislokuotas gigantiškųjų šachmatų pulkas. Atėjau tuomet prie lentos, kurios vienas laukelis pranoksta kėdės perimetrą, vos po vidurdienio, per pietų metą, o netrukus atsiradus varžovų leidausi stumdyti tas nebylias figūras ištisas aštuonias valandas, kol pradėjo temti ir buksuoti nuolatinio mintijimo išvarginta sąmonė. Bet ir tada atrodė, kad dar nevalia baigti.

Tik kad diena buvo per trumpa.

Trumpa Klaipėdos diena.

Kas galėtų neužsikirsdamas išvardyti, kuriuose Klaipėdos skersgatviuose, užkampiuose, aikštėse būdrauja nejudrieji, bet savaip gyvi džentelmeniškasis katinas su stebuklinguoju peliuku, kaminkrėtys ir vaiduoklis bei kiti jų kolegos, būdrauja ir laukia fotografuotis išsirengusio lankytojo ar šiaip turistaujančio prašalaičio? Senamiesčio ir jo prieigų skulptūros – tai atminties topografijos liudininkai, patys stebintys ir patys žymintys modernėjančią ir atvirėjančią šiuolaikinę Klaipėdą, savo kultūrinės gynybos žiedu uostamiestį įtvirtina kaip vis draugiškesnį ir bendruomeniškesnį. (Aš kaip ne vietinis asmeniškai vis pamirštu, kuria siena ropoja tasai rusvas drakonas. Berods prie senamiesčio „Iki“?)

Jeigu užsimerkę savo galvoje be vargo atkuriate kiekvieną miesto centro skulptūrą (nepamirškit „Senamiesčio pašto“!), tuomet galime pereiti prie šachmatų. Šis reikalas truputį sudėtingesnis. Jei mokate ne vien ėjimus, bet ir pagrindinius žaidimo principus, pirmiausia kviesčiau paskaičiuoti: kiek ėjimų į priekį įstengiu numatyti? Du? Tris? Penkis? O gal tik vieną, bet patį geriausią?

Bet kas iš tų ėjimų prieš fantastišką šachmatų galimybių begalybę! Jeigu nori patikrinti savo ribotumą, atsidaužti į išmanumo horizontą, paklysti gebėjimo skaičiuoti variacijas ir kurti kombinacijas aibėje, įsivaizduok save baltąja nykštuke bekraštėje Visatoje arba žaisk šachmatais. Kurpių gatvėje gyvenantis ir nuolat iš kavos gertuvės gurkšnojantis kažką spiritinio Amerikos lietuvis J. tik per pirmąją mūsų dvikovą atsilaikė, bet per kitas aš daužiau J. pozicijas ir didžiąsias plastikines figūras jau nesuteikdamas progos atsitiesti ir kontraatakuoti. Perkandau žaidimą. Lygiai taip pat per pirmąją mano ir A. partiją aš dar laikiausi, dar gyniau savo bastioną ir ieškojau priešininko pusėje landų, kol likome su tokiu pat pėstininkų skaičiumi, tik aš su rikiu, jis su – bokštu. Apylygės pozicijos ir šansai: man susikrauti tokį kapitalą šioje partijoje padėjo prasta varžovo pradžia, kai šis neapdairiai sužaidė valdovės gambitą ir susipainiojo keturių į priekį iššovusių pėstininkų sangrūdoje. Sako, ir gyvenimą nulemia paties gimimo eiga. Jei su komplikacijom, tuomet suaugęs turėsi daugiau rūpesčių.

Vis dėlto pasidaviau ir paspaudžiau J. ranką. Kai vėl susitikdavome šioje aikštėje-lentoje ir stodavome į akistatą, tokios geros pozicijos susikurti man jau nėkart nepavyko, kad ir kokios taktikos laikiausi. Arba triuškindavo gynybą, arba pasinaudodavo klaidomis. Pasirodo, sovietmečiu turėjęs pirmąjį atskyrį. Aš kažkada vaikystėje nusipelniau žemiausiojo kvalifikacinio laipsnio – trečiojo atskyrio, dabar gal jau būčiau vertas antrojo. Vienas skirtumas tarp rangų – o kokia praraja tarp gebėjimų!

Gyvenime narcizas gali užsitarnauti aplinkinių pagarbą ir dirbti generaliniu direktoriumi arba ministru, bet pastatyk tokį prie šachmatų lentos – ir galas šiai fikcinei galiai, magiškoje 64 laukelių realybėje dings ta tuščia didybė. Šachmatai šauniai ugdo asmenybės puikybę – jos menkimo linkme. Taip pat ir rašant. Jeigu manaisi rašantis idealiai, vadinasi, karalius liko nuogas nepadarius rokiruotės, kaip antai iš teksto lyg papuvę stagarai stirksą grubūs palyginimai ar klišės. Kiekvienas sukurtas sakinys turi savy potencialo, dar neišaugusių ataugų ir neišsiplėtusių plėtinių, nematomą pusę, į kurią norint žvilgtelėti reikia kantrybės ir kruopštumo. Jeigu sakiniai sintaksėje būtų dangaus kūnai Visatoje, tai toji pagrindinė, juslinė, bet dar į tekstą nesudėta kalbinė materija būtų Tamsioji medžiaga. Bet neapčiuopiama, nesuturima. Galaktikos su visais kitais apčiuopiamais atomais sudaro vos 5 proc. Visatos. Visa kita – neaišku kas. Taip ir kalba – neaišku kas. Jeigu užrašome, tai tik dalelytę.

Manoma, kad Visatoje yra kažkur dešimt, pakėlus septyniasdešimt penktuoju laispniu, atomų. Užrašius nuliais tai būtų:

10000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000.

Šis tas. Užtat šachmatų lentoje gali susidaryti beveik dvigubai daugiau pozicijų, nei egzistuoja atomų šioje fizinėje realybėje. Taip šachmatus „supranta“ ėjimų medžius apskaičiuojantys kompiuteriai, kurie patys, žinoma, tokio milžiniško skaičiaus niekada neapdorotų. Galva neišneša, bet išvada pati prašosi: šachmatai yra platesni už Visatą! Ką jau kalbėti apie žmogaus gyvenimą, Lorde Baironai.

O jeigu galvoje sumaištis arba apniko nerimas, prisėsk prie lentos, intensyvios partijos su rimtu oponentu – rezultatas bus panašus į psichoterapeuto konsultaciją. Juk laisvalaikiu užsiimant šiuo mąstymo sportu svarbiau ne užtaisyti matą, o pabūti su pojūčiais ir emocijomis. Varžovo irgi. Paskutinį rugpjūčio šeštadienį mano iššūkį priėmė solidus tėtė su keturiomis mažametėmis dukromis. Tėvui figūrų turbūt netrukdytų stumdyti net ant pečių užsirioglinę ir apie kelius apsiviję maži padaužos, bet mane jų lyg prisukamų valdovių zujimas po lentą išblaškė ir suerzino, kad ilgai netrukau susidirbti savo reikalus. Žaidžiau apgailėtinai, o septynioliktasis juodųjų žaidėjas – keturios mergaitės – sveikino tėtį su pergale.

Stebuklingieji šachmatai netoliese stebuklingojo peliuko Klaipėdos senamiestyje. Tikras stebuklas ir tai, kad per vasarą niekas nenudžiovė nė vienos figūros. Tiek daug gerų neprirakintų daiktų – ir niekas neima. Abu karaliai su savo kariaunomis nepaviliojo ilgapirščių, o jokiam piktam pokštininkui nekilo mintis jų išplukdyti Dane į marias – ar tik nebus tai užuomina lietuvių mentalitete vykstančių teigiamų pokyčių. Kita vertus, šie šachmatai ištisai turėjo nepajudinamą sargybą – kelis nuolat šalia ant suoliukų prisėdusius girtuoklius. Kai kurie jų, beje, ne iš kelmo spirti žaidėjai. Dar pora neišsiblaivančių varguolių gana efektingai judindavo figūras savo vaizduotėje ir apie tariamus ėjimus nematomoje lentoje garsiai pranešinėjo balsu.

„Sužaidžiam iš bonkės“, – vieną vakarą ragina Ryčka nuo girtosios sargybos suolelio.

Gudrauji, Ryčka, gudrauji, galvoju sau. Tatuiruotas treniruotas kūnas – aiškiai sėdėjęs. Veidas, rėžiamas grubaus šypsnio, dar nesužalotas neišdildomų kraujosruvų, ištinimų ir mėlynių, dar turįs sveikatos, tad be konkurencijos tapęs sugėrovų kompanijos lyderiu.

„Negeriu jūsų vyno“, – atšaunu.

„Tai iš alaus galim“, – šiepiasi vierchas.

Dar pagrasino iškirsti, bet nerimtai, dėl vaizdo. Užtat kitą vakarą iš alkūnės smogė savo kompanionui, kuris pakirstas nokdauno išsitiesė ant žemės, šalia baltųjų valdovės, dar kaukštelėdamas pakaušiu į grindinio akmenį. Atseit kažko prisišnekėjęs. Geras vaikinas, šauniai žaidžiantis, bet jau pasiglemžtas „rašalo“ – pigaus alkoholio „surišta“ figūra. O dabar dar ir nukirstas blaivesnio ir stipresnio mušeikos.

Iš nosies per smakrą plūsta kraujas, šalimais grasinimais svaidosi jo ištikima mergina, irgi kas vakarą iš rankų nepaleidžianti butelio, prie partijos prisijungia dar keletas apspangusių juodųjų, keikiasi, stumdosi, aš pats paėjęs tolėliau skambinu policijai – padėtis ant žaidimo lentos nepavydėtina, tačiau nukirstasis pamažu, padedamas draugės atsistoja, svirduliuodamas – ar nuo girtumo, ar nuo smūgio, – ieško žodžių Ryčkos įsiūčiui apmalšinti. Stoviu šalia nelygiavertės dvikovos su J., ir abu jaučiam: negalime baigti partijos, ir į drakes veltis negalim.

Prisibijodami pasimatymo su pareigūnais, žaidėjai išsiskirsto, jau ir J. įkaušęs, suglumęs nuo smurto, pasičiumpa savo kavos indą su neaiškios kilmės skysčiu ir kaip visada neatsisveikinęs tyliai pasišalina į nuomojamą butą Kurpių gatvėje. Lieku vienas lauke. Niekieno nekertamas, nebent rizikuojantis savo likiminiu gambitu. Temsta.

Atsainiai atsikemšu alaus skardinę. Įsispoksau į sutemose stirksančias figūras. Ir pagalvoju, ar pats ko nors nepražiūrėjau šiuose milijonuose gyvenimo pasirinkimų ir galimybių.

Parašykite komentarą