Naujas „Baltijos“ almanacho numeris. Kas naujo?

Neseniai skaitytojams buvo pristatytas šiemetis Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus leidžiamas literatūrinis almanachas „Baltija“. Jis prasideda Stasiu Jonausku. Žemaitijos poetu: taupiu, įsiklausančiu, įsižiūrinčiu, pastebinčiu.

Almanachą puošia preciziški Augustino Virgilijaus Burbos  grafikos darbai (viršeliuose – jo medalis Kristijonui Donelaičiui). Šiemečio leidinio ašis yra trejybinė: Stasys Jonauskas, K. Donelaitis, Klaipėda.

„Baltijos“ turinys skaitytojui nepasiūlo jokių didelių netikėtumų ar provokacijų. Poetė Bronė Liniauskienė almanache publikuojamame pokalbyje leidinio nuosaikumą apibūdina per santykį su jūra. „Žinoma, pavadinimas asocijuojasi su Baltijos jūra. Bet tik pavadinimas, nes „Baltijoje“ nerandu nei audros, nei didelio veržlumo ar bangavimo. Tai nuosaikus, gal net per daug, leidinys, niekuo ypatingai nestebinantis“ (39 p.).

Kas yra pačiame šiemetiniame almanache? Pasidžiaugiama Ievos Simonaitytės premijos laureatais (Algis Kuklys už novelistiką ir Sergejus Isajevas už K. Donelaičio „Metų vertimą“ į rusų kalbą). Tradiciškai pagerbiami jubiliatai (S. Jonauskas, B. Liniauskienė, Kostas Kaukas, Aloyzas Každailis), suteikiama erdvė nuskambėti jaunųjų balsams (Dovydas Grajauskas, Minvydas Simanaitis ir Indrė Bručkutė), išklausomi savi svečiai (Gabrielė Labanauskaitė, Ramūnas Čičelis) ir iš užsienio (Lenkijos, Karaliaučiaus). Pasidalijama LRS Klaipėdos skyriaus naujienomis (naujos narės Dalios Bielskytės poezija, ištrauka iš Žydrūno Naujoko ir Adelės Žičkuvienės knygos „Laiškai iš jūros“). Taip pat pateikiamas Leonido Donskio tekstas apie Klaipėdą, Alinos Kuzborskos – apie K. Donelaitį ir lietuvių literatūros raidą, Nidos Gaidauskienės – apie Raimundo Urbono fotografijų ciklą „Rytų Prūsija“ bei išsami miesto literatūrinių renginių kronika.

Lyginant su pernykšte, šiemetinė „Baltija“ atrodo kiek uždaresnė, labiau grimztanti į praeitį. Turbūt tai galima lengvai paaiškinti vien K. Donelaičio svoriu. Be to, išskirtinę pernykštės „Baltijos“ dermę su esamuoju laiku žadino netikėti jaunos Belgijoje gyvenančios klaipėdietės fotografės Kristinos Gentvainytės industriniai fotomontažai. O platesnį autorių geografinį arealą, gali būti, lėmė almanacho reveransas kosmopolitui Tomui Venclovai ar sudarytojo Rolando Rastausko pažiūros.

Nenorėčiau palikti „Baltijos“ vien suminėjusi jos turinį, tad renkuosi vieną iš jos ašių ir stabteliu. Tebūnie tai Klaipėda, mat ji lyg ir čia, lyg ir dabar. Tiesa, almanache ji ne visai „dabar“, puslapiais klaidžioja senosios Klaipėdos vaiduoklis. Tas, apie kurį pasakojame svečiams, kai juos vedžiojame savo mažu senamiesčiu: „O prieš karą miestas buvo tikras augantis kosmopolis.“ 

Pirmuosiuose „Baltijos“ puslapiuose yra jau minėtas įtraukiantis L. Donskio tekstas apie Klaipėdą. Jame atsikartoja didingas refrenas: „Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.“ Būkime sąžiningi, tokiu žvilgsniu įmanoma pakurstyti ir kitų Lietuvos miestų savimylą. Teksto pabaigoje žvilgsnis lyg ir nukreipiamas į ateitį, bet prieš tai jis skanuoja praeitį – nuo Heinricho Schliemanno iki Modesto Paulausko. Praeitis subtiliomis gijomis raizgo visą mūsų dabartį ir audžia ateitį, tik kažkodėl šauna nepadori mintis, jog dažniausiai savo miestais didžiuojamės per jų praeitį ir negebame to paties daryti likdami čia ir dabar (esą yra per daug kuo skųstis).

Toliau almanache aptinku Memelyje gyvenusios Agnes Gober laiškus (1926–1931 m.). Juose persipina asmeninės ir miesto gyvenimo aktualijos. Sunku atsitraukti, nes yra „aš“, nes laiškai pasakoja apie „realų gyvenimą“ ir t. t. Bet vėliau susiprantu ir almanache ieškau šiandienos miesto. Tik jis tyli. Aišku, kaip šių dienų miesto kalbą galima priimti LRS Klaipėdos skyriaus narių kūrybą, tekstus apie juos bei pokalbius. Bet tai šiek tiek dvelkia izoliacija, niekas neuždraus norėti daugiau – ne tik atminties, bet ir konstruktyvaus gyvo dialogo. „Ėj“, sakote, „o kas tada yra interviu – bene monologas?“ Ne, ne monologas. Tačiau publikuoti interviu yra gana saugūs, proginiai pokalbiai.

Kas ieško – tas randa. Klaipėda siūlo visą galybę neperskaitytų tekstų, gimstančių joje ar apie ją. Pauliaus Sadausko fotomontažas.

Tęsiant apie galimas Klaipėdos manifestacijas almanache, norėtųsi didesnio atvirumo ir akistatos su gyvąja miesto kultūra – nuo universiteto iki akropolio, nuo senamiesčio iki atokiausių rajonų. Jau girdžiu atitariant, „apie ką ta pakvaišusi moteris kalba? Čia gi literatūrinis almanachas!“. Bet, pavyzdžiui, galima skaityti aktualius pačios Klaipėdos literatūrinius tekstus, gimstančius grafičiuose ant sienų, užrašuose ant palaidinių ar pirkinių krepšių, intertekstinėmis nuorodomis plūstančius iš fotografijų, paveikslų ar instaliacijų parodose, net arbatos pakeliai puošiasi sparnuotomis mintimis. Tiek daug galimų naratyvų, organiškos miesto ir jo gyventojų sąveikos rezultatų. Gal kas ir paprieštarautų, kad tai būtų labai neelitinis blaškymasis trivialių nuotrupų chaose, bet, jei yra skaitytojas, atsiranda ir teksto įprasminimo galimybė.

Tai turbūt didžiausias ilgesys, apninkąs vartant almanachą. Daugiau gyvybės ir atvirumo. Tada bus ir daugiau aktualumo. Visi šie pamąstymai kyla tik dėl to, jog almanachą priimu kaip leidinį, kuris galėtų būti įdomus platesnei auditorijai nei yra dabar.

Duris užveriu S. Jonausku eilėraščiu, kuriuo prasidėjo almanachas.