Malonumas peržengti ribas: Klaipėdos muzikiniame teatre startavo intelektualių diskusijų ciklas

Aktoriai, solistai, kultūros procesų strategai, mokslo ir meno atstovai – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai startavusioje diskusijų serijoje bendram pokalbiui suvedami pačių įvairiausių sričių profesionalai.

Diskusija

Pirmosios diskusijos „Nuo genialumo iki beprotybės“ akimirka. Edvardo Bertašiaus nuotr.

Diskusijos formatas šiame teatre gana neįprastas – pokalbiui dažniausiai susėdama, kai pristatomi nauji spektakliai, kai jie aptariami. Jau įvykusios dvi diskusijos leidžia nuspėti formatą, kuris, žadama, taps tradicija menų platforma save apibūdinančio teatro kasdienybėje.

Pirmoji diskusija provokatyviu pavadinimu „Nuo genialumo ir beprotybės“ kvestionavo vadinamąjį menininko pamišimą, kalbėta apie ploną ribą tarp ekscentriško elgesio, kūrėjo jautrumo, kitų specifinių bruožų ir patologijos, psichinės ligos. „Tai, kad susirinko tiek daug jaunų žmonių, rodo, kad Klaipėda turi ateitį – intelektualių žmonių, kuriems įdomi kultūra, kuriems rūpi būti intelektualiam diskurse“, – džiaugdamasis pirmosios diskusijos sėkme ir gausiai susirinkusia jauna auditorija po jos kalbėjo pokalbių serijos sumanytojas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas.

Pirmojoje diskusijoje dalyvavo geriau ir mažiau uostamiestyje atpažįstami žmonės – menininkas Benas Šarka, sociologas Liutauras Kraniauskas, teatro vadovas J. Sakalauskas, solistas Virginijus Pupšys, psichologė-psichoterapeutė Inesa Balcevičė, psichologė Dalia Klumbienė ir kūrybinių procesų žokėjus Liudas Andrikis.

Antroji diskusija vyko naujo Kamerinės operos festivalio išvakarėse. Festivalis įkvėpė ir jos temą „Opera ir tarpdiscipliniškumas“. Šįkart repeticijų salėje padiskutuoti susirinko kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierė Loreta Vaskova, J. Sakalauskas, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus, menotyrininkė, šiuolaikinio meno festivalio „Plartforma“ organizatorė Goda Giedraitytė, „PADI DAPI fish“ teatro režisierė, choreografė, šokėja Agnija Šeiko ir jos mokinė, to paties teatro režisierė, choreografė ir šokėja Inga Kuznecova.

diskusija1

Pirmosios diskusijos „Nuo genialumo iki beprotybės“ akimirka. Edvardo Bertašiaus nuotr.

Pradėję vystyti temą diskusijos dalyviai iškart atkreipė dėmesį į erdvės svarbą. Pavyzdžiui, 30-uosius veiklos metus mininčiame Klaipėdos muzikiniame teatre, kaip ir daugelyje kitų valstybinių teatrų, įprastesni klasikinės formos kūriniai. „Viena vertus, Muzikinis teatras yra vieta, kur turėtų reikštis įvairūs menai, atliepiantys mūsų laikmečio menines aktualijas, bet kita vertus, tai yra nepalanki terpė šiuolaikiniam menui egzistuoti ir jį komunikuoti. Rodomi klasikiniai pastatymai, o šalia jų – šiuolaikiniai operos, šokio spektakliai. Bet jungtis ne visą laiką įvyksta. Įdomus fenomenas – šiuolaikinės operos variacijos dažniau reiškiasi šokio ar dramos festivaliuose, vizualiųjų menų centruose, bet ne operos festivaliuose“, – pastebėjo J. Sakalauskas.

R. Mačiliūnaitė antrino vadovui atkreipdama dėmesį, kad šiose institucijose didelę reikšmę turi įprotis: „Teatro pastatą dažniausiai lanko viena ir ta pati publika, kuri turi savo nusistovėjusius lūkesčius. Tai ir etiketas, normos, mąstymo įpročiai. Tai vėlgi natūrali žiūrovų atranka.“ Tokie įvykiai, kaip Kamerinis operos festivalis ir panašūs į jį, yra skirti tiek auditorijos akiračio praplėtimui, tiek paties teatro šeimos pratinimui prie kitokio formato kūrinių.

Tiesa, violončelininkas M. Bačkus patarė, kad naujovių atsiradimas turi būti numatomas, ir visi suinteresuotieji tam ruošiami: „Jei Koncertų salę ar Muzikinį teatrą primityviai prilygintume maitinimo įstaigoms, kurios į savo įprastą meniu įmeta kažkokių visai nesuprantamų prieskonių, jų lankytojas gali nesuprasti, kas įvyko ir, svarbiausia, kodėl. Labai svarbu, kad būtų aiški kultūrinė strategija. Po aplink vyraujančio kičo pasiūlę lankytojui drastišką šiuolaikinį meną net negalime tikėtis geros reakcijos.“

diskusija2

Pirmosios diskusijos „Nuo genialumo iki beprotybės“ akimirka. Edvardo Bertašiaus nuotr.

Diskusijos pavadinimas nurodė, kad bus kalbama apie tarpdiscipliniškumą operoje, bet skirtingų sričių kūrėjai pokalbį vedė platesniu taku, siedami jį su šiuolaikiniu menu. Anot G. Giedraitytės, paties tarpdiscipliniškumo ištakų galima ieškoti jau Renesanso epochoje, „pats terminas „tarpdisciplininis“ turėtų reikšti, kad vienoje meninėje erdvėje veikia daug žanrų. Renesanso menininkai buvo visagaliai, galėję nulipdyti skulptūrą, nutapyti paveikslą, rašyti literatūrą. Šviečiamasis amžius, XIX a. labai aiškiai viską sudėjo į lentynas. Tai, kas vyksta dabar, man atrodo, yra grįžimas prie renesanso žmogaus, vėl atrandam tą malonumą pagal savo gebėjimus ir talentus peržengti ribas. Atsiranda drąsesnis grįžimas į kūrybą, žvelgiant į ją tiesiog kaip į procesą“.

Prakalbus apie šiuolaikinį meną neišvengiamai užsiminta ir apie visuomenės edukaciją. „Man esminis atrodo edukacijos klausimas, svarbu, kad žmogus nesibodėtų šiuolaikiniu menu, jį suvoktų. Juk dabar net ir mokykloje meno istorija baigiasi ties XX a. Nieko keisto, kad susiformuoja stereotipas, kad šiuolaikinis menas yra kažkoks provokuojantis, baisus, jo neįmanoma suprasti, menininkai jį kuria vieni kitiems, dėl savęs“, – tikino režisierė L. Vaskova.

Tiesa, M. Bačkus nesutiko su mintimi, kad dėl ne visada suprantamų šiuolaikinių meno kūrinių reikia kaltinti neišprususius šiuolaikinių operų, šokio spektaklių ar kitų kūrinių stebėtojus bei klausytojus. „Man neretai atrodo, kad paskutiniu metu apskritai daugėja nekokybiškos produkcijos. Kada mes kalbam, kad žmogų reikia lavinti, edukuoti, kad jis suprastų ir įvertintų meno kūrinius, reikia kelti aukščiausius reikalavimus ir sau patiems. Mes negalime manipuliuoti publika, sakyti, kad ji kvaila, nesupranta, neišsilavinusi. Į kūrinį ji gali reaguoti kitaip nei norėtume vien dėl to, kad susiduria su beverčiu dalyku, kuris visiškai neinspiruoja suvokti meno. – Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas priminė, kad įvairias takoskyras peržengiantys ir netikėčiausias sintezes generuojantys menininkai neturi užsimiršti. – Tarpdiscipliniškumas atsiranda tada, kai mes turime kažką labai stipraus pasakyti ir galime tai padaryti tik pasitelkę įvairius menus. Jis tikrai neturi būti savitikslis. Žmonės – jauni ar pagyvenę, menininkai ar pardavėjai – turi atėję pajusti tam tikrą darną, emocinę būseną. Dėl to nežinau, ar verta patį tarpdiscipliniškumą kažkaip analizuoti ar komentuoti. Jis svarbus tiek, kiek svarbus turinys“, – apibendrino M. Bačkus.

diskusija3

Pirmosios diskusijos „Nuo genialumo iki beprotybės“ akimirka. Edvardo Bertašiaus nuotr.

Pasitelkusi savo patirtį jam pritarė ir L. Vaskova. Pasak režisierės, kūrybiniame procese tarpdiscipliniškumas atsiranda savaime, „menų sintezę galima įžvelgti bet kuriame, net ir dramos, spektaklyje. Manau, kad patį faktą, įvyksta tarpdiscipliniškumas ar ne, lemia mokykla, konkretaus menininko diapazonas, kiek jis gali į tai leistis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai tarpdisciplininiuose projektuose, tokiuose kaip mūsų su Rita Mačiliūnaite kurtas „59′Online“, aš jau ir pati nebesupratau, kur prasideda ir baigiasi mano srities ribos. Tarpdisciplininiam mene spektaklio kūrėjai turėtų apsiimti labai daug funkcijų, vienas kitam daryti įtaką, gaudyti idėjas ir jomis dalintis“.

Internetu gyvai transliuojamomis diskusijomis siekiama suburti aktyvių, kultūros ir meno procesais besidominčių klausytojų ratą, įtraukti juos į pokalbį kartu su profesionalais. Diskusijos yra ir dar vienas žingsnis Muzikinio teatro vadovo J. Sakalausko vizijos realizavimo link – šį teatrą jis mato kaip įvairias meno formas ir pačių įvairiausių sričių kūrėjus vienijančią platformą, kurioje įmanomas pačių netikėčiausių idėjų realizavimas.

Parašykite komentarą