Šiuolaikinis žvilgsnis į Salvadoro Dali ksilografijas
|
Žymusis ispanų siurrealistas Salvadoras Dali savo paveikslais užburia kiekvieną, kas turi bent mažą galimybę iš arti pažvelgti į jo darbus. Menininko kūryba daugialypė – ją sudaro tapybos darbai, akvarelės ar iliustracijos. Gegužės 19–liepos 3 dienomis klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi puikią galimybę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose susipažinti su Dantės Aligjerio poemos „Dieviškoji komedija” iliustracijų ciklu ir tekstilės kūriniais. Darbais, kurie taip pat pabrėžia siurrealisto kūrybos visumą.  Salvadoro Dali parodos “Dieviškoji komedija” ekspozicija KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr. Parodą kuruojantys Vassili ir Aleksandre Kesauri (kompanija „Art Expo”) siekė parodos lankytojams nuosekliai pristatyti poemos interpretaciją, kuriai S. Dali suteikė išskirtinumo. Taip pat į siurrealisto kūrybą žvelgti šiuolaikiškai ir be išankstinių nuomonių. Kitokia poemos interpretacija S. Dali 1950 m. gavo Italijos vyriausybės užduotį sukurti poemos iliustracijas, skirtas Dantės Aligjerio 700-ųjų gimimo metinių progai. Deja, užsakovai („La Libreria dello Stato”) po metų su menininku nutraukė sutartį, nes nusprendė, kad projekto turėtų imtis italų autorius. Žinoma, S. Dali „Dieviškąją komediją” savarankiškai užbaigė: ciklą kūrė nuo 1950-ųjų iki 1959-ųjų drauge su leidėju Joseph Foret. Jie ieškojo savitų žiūros ir mąstymo taškų, kurie leistų į unikalią Dantės poemą pažvelgti kitaip – kurti dialogą tarp viduramžių ir XX a. Šie laikai parodo, kad sąsajų tarp S. Dali ir Dantės esama nemažai. Dantės „Dieviškąją komediją” susidaro 3 dalys („Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”). Kiekviena poemos dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso poemą sudaro 100 giesmių. KKKC Parodų rūmų ekspoziciją sudaro 100 originalių S. Dali ksilografijos kūrinių. Būtent ciklo pagal Dantės Aligjerio poemą kūrimo procesas – ypač įdomus. Dirbtuvėse buvo sukurtos 3500 medinių klišių ir tiek pat atspaustų kūrinių. Viską intensyviai stebėjo ir prižiūrėjo pats S. Dali. S. Dali „Dieviškosios komedijos” iliustracijų parodą, surengtą Paryžiuje, prisimena kaip ypač pasisekusią ir sulaukusią daug dėmesio. Autorius prisipažįsta, kad jį ypač paveikė poemos siužetas, jo personažai, todėl siurrealistas pasirinko transformuoti pasakojimą: „Kai manęs paklausė, kodėl vaizduoju tokį šviesų pragarą, atsakiau, kad būtent romantizmas mus priverčia tikėti, jog pragaras buvo tamsus kaip anglis Gustave Dore kasyklose, kur nėra nė gramo vilties. Visa tai nėra man priimtina. Dantės vaizduojamas pragaras yra kupinas saulės ir Viduržemio jūros medaus. Štai kodėl iliustracijos sulaukia klaidingų interpretacijų. Mano požiūris į „Dieviškąją komediją” koduoja viršindividualumą, kuris susijęs su visata. Iliustracijos – tai šviesa, kupina mistikos ir džiaugsmo, kuris yra paveikus kaip amoniakas.” (citata iš knygos „Diary of a Genius”). S. Dali į Dantės poemą pasirenka žvelgti pro siurrealizmo prizmę, kuri leistų geriau pažinti fikciją ir tikrovę, išryškinti gerąsias ir blogąsias žmonių savybes. S. Dali ksilografijos – kito pasaulio atspindys Siurrealisto S. Dali ksilografijos – meno kūriniai, priverčiantys iš naujo permąstyti Dantės Aligjerio poemą. Skirtingas laikotarpis ir kartos lemia skirtingą požiūrį, kuris šiandien tampa universalus. Ksilografijos sukelia dviprasmišką įspūdį, kai žiūrovas susipažįsta su ekspozicija ir kai į meno kūrinio pasaulį žvelgia iš savojo perspektyvos. Šiuo atveju būtinas „Dieviškosios komedijos” tekstas, kuris leistų su S. Dali darbais susipažinti geriau. Tai lankytojams būtų puikūs namų darbai – prieš parodą prisiminti poemą, jos naratyvą. Iš tiesų parodos ekspozicija reikalauja įdėmaus žvilgsnio, kuris nuosekliai krypsta į 3 ciklus („Pragaro”, „Skaistyklos” ir „Rojaus”). KKKC Parodų rūmų ekspozicijų salėse savotiškai kuriamas rato principas, aktualus Dantės poemoje. Parodos kuratoriai siūlo laikytis chronologijos ir atidžiai susipažinti su S. Dali estetika per ksilografijos darbus. Vienas iš parodos organizatorių V. Kesauris pažymi, kad tokie darbai iki šiol išlieka vieni reikšmingiausių tokio pobūdžio S. Dali darbų pasauliniu mastu. Eksponatai intriguoja savo siužetiškumu, kai įvairios figūros ir įvaizdžiai (liūto, vilkės, Vergilijaus ar Beatričės) konstruoja pasakojimus, leidžiančius išgyventi įvairius pojūčius (džiaugsmą, rūpestį ar susvetimėjimą).  Salvadoro Dali parodos “Dieviškoji komedija” ekspozicija KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr. Ekspozicija KKKC Parodų rūmuose parengta profesionaliai – nekuria distancijos tarp žiūrovo ir darbo, bet lankytoją įtraukia į meno kūrinio paslaptingą pasaulį. Rodos, priverčia išgyventi „Dieviškosios komedijos” siužetą čia ir dabar, t. y. parodų salėse. Galima ksilografijas traktuoti kaip kito pasaulio ar tikrovės atspindžius, nes būtent poemos siužetą paranku pritaikyti šiandienos realijoms. Ekspozicija priverčia ne tik geriau susipažinti su S. Dali kūryba, bet taip pat atidžiau pažvelgti į savo aplinką, kurioje gyvename. Susimąstyti, ar žmogaus egzistencija nėra suskirstyta į tris ciklus, kodėl žmonių kasdienybė – paremta rato principu. Ar rojaus siekiamybė gali ką nors reikšti? Be abejonės, šiuos ir kitus kylančius egzistencinius klausimus pagrindžia S. Dali ksilografijos. Tarp pragaro ir rojaus: daugialypės ksilografijos Kiekvienas parodos lankytojas gali pasirinkti, kaip apžiūrėti parodą ir nuo ko pradėti. Be abejonės, nebūtina sekti Dantės poemos siužeto ir ekspoziciją galima pradėti nuo „Skaistyklos” ar „Rojaus”. Nors kiekviena ksilografija perteikia poemos giesmės siužetą, bet galima nesilaikyti chronologijos. Į parodą žvelgti nuosekliai arba atsisakyti kai kurių giesmių, kurios nebūtų parodos lankytojo tikrovės atspindžiai. Apskritai ekspoziciją galima suvokti kaip S. Dali išgyvenimų koliažą, kuris nenutolsta nuo Dantės ryškios asmenybės. Žinoma, kad siurrealistas orientuojasi į ribų tarp tikrovės ir fikcijos nebuvimą. Ekspozicijoje pastebimas kontrasto principas, kuris į darbus leidžia pažvelgti nemonotoniškai. Pavyzdžiui, „Pragaro” cikle dominuoja didelis baltos spalvos fonas, kurį užpildo fantasmagorinės ir siurrealios būtybės (ksilografijos „Naujienos iš Limbos”, „Minotauras” ar „Bertram dal Bornio”). „Skaistyklos” darbuose pabrėžiami siužetiški pasakojimai, tęsiami iš vienos ksilografijos į kitą („Vergilijaus paskutiniai žodžiai”, „Dantė ir Beatričė” ar „Dantės atgimimas”). Tai ciklas, suvokiamas kaip tarpininkas tarp „Pragaro” ir „Rojaus”, užbaigiančio „Dieviškosios komedijos” pasakojimą. Atrodytų, kad 100 ksilografijų būtų S. Dali požiūris ne tik į poemą, kuri XXI a. suvokiama kaip ypač universali ir daugiasluoksnė, bet ir į paties Dantės Aligjerio asmenybę. Kiekvienas parodos lankytojas ksilografijos plokštumoje pastebės, atras, kas yra aktualu ir priimtina, bus suvokiama kaip individo vidinio pasaulio atspindys. KKKC Parodų rūmuose veikianti paroda pristato kitokią S. Dali kūrybos pusę nei mes esame įpratę atpažinti. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai ne pirmą kartą gali susipažinti su siurrealisto meno kūriniais, palikimu, priklausančiu kolekcininkams. Šį sykį įdomu įsitikinti, kokią įtaką Dantė padarė S. Dali, kuo „Dieviškosios komedijos” siužetas toks svarbus ir aktualus šiandien. Nuosekli paroda lankytojus priverčia savarankiškai ieškoti sąsajų tarp S. Dali ir Dantės ar siurrealizmo ir viduramžių. Pažvelgti į paslaptingą ksilografijos pasaulį, kuris gali būti kiekvieno iš mūsų atspindžiu. Salvadoro Dali paroda „Dieviškoji komedija” veiks iki 2016 m. liepos 3 d. |