Koziriai lošiant dėl publikos sielos

Sunku keliais žodžiais nusakyti pastarųjų kelerių metų permainingas nuotaikas, kildavusias po teatrinių premjerų Klaipėdoje.

„Lunačiarskio lunaparkas“ (2013, rež. D.Rabašauskas). Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Lunačiarskio lunaparkas“ (2013, rež. D.Rabašauskas). Vytauto Liaudanskio nuotr.

Būta visko, tik pulti į visišką rezignaciją rimtų priežasčių neatsirado – jei ne biudžetinės įstaigos, tai kokie nors neoficioziniai teatriniai vienetai (Benas Šarka, menininkų grupė „Kolektyvinis sodas“, šokio teatras „Padi Dapi Fish“ ar Apeirono teatras) pakaitomis palaikydavo intrigą ir skatino neapleisti žiūrovo pozicijų. Tokie yra ir naujausi režisieriaus Dariaus Rabašausko spektakliai Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklis kaip paskata ir vėl sugrįžti į teatrą, be abejonės, yra teatro koziris lošiant dėl žiūrovų sielų. Premjerinis D.Rabašausko pastatymas pagal Petro Zalenkos pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ neabejotinai gali tapti tuo koziriu (jei tik jam bus suteiktos reikiamos sąlygas „sunokti“), skatinančiu žiūrovus atkreipti dėmesį ir į kitus Klaipėdos dramos teatro spektaklius, tarp kurių, beje, ir dar du D.Rabašausko darbai – Samuilo Maršako „Katės namai“ (vaikams) ir Ksenijos Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“.

Sieja turinio metafizika ir avantiūrizmas

„Lunačiarskio lunaparkas“ glaudžiai susijęs su šiųmete premjera „Paprastos beprotybės istorijos“: ta pati scenografė (Anželika Šulcaitė), tas pats kompozitorius (Jonas Jurkūnas), nemažai tų pačių aktorių.

Šiuos spektaklius sieja ir pjesių turinio metafizika (graudokai juokingi paprastų žmonių gyvenimai, liūdni ir beprotiški jų likimai, į kasdienybės siurrealizmą atsimušąs permainų geismas). Abiejuose spektakliuose pilna lengvai pamišusių spalvingų personažų (tiksliau, kitokių čia net nėra), kurių kiekvienas savaip – ieškodamas meilės, naujų patyrimų, gyvenimo prasmės, – kraustosi iš proto.

Sieja ir tam tikras režisieriaus avantiūrizmas: „Lunačiarskio lunaparke“ vaidina vien jaunosios kartos aktoriai, o spektaklio „Paprastos beprotybės istorijos“ pagrindinio herojaus Petro vaidmuo patikėtas Klaipėdos dramos teatro scenoje debiutuojančiam Donatui Žilinskui (jį dėmesingi žiūrovai galėjo matyti Klaipėdos Pilies teatro spektakliuose ir menininkų grupės „Kolektyvinis sodas“ spektaklyje „Lietuviai“). Abi avantiūros pasitvirtino.

Režisierius turi talentą aptikti įdomią dramaturginę medžiagą – nenuvalkiotą, persmelkiančią geraširdišku humoru, stojiška desperacija, paprasta išmintimi. Ilgą laiką aktyviau kaip režisierius turėjęs galimybę reikštis tik Kauno mažajame teatre, D.Rabašauskas štai jau ketvirtąjį spektaklį pastatė Klaipėdos dramos teatre, kuriame ir dirba. Su kiekvienu spektakliu jis vis labiau intriguoja ir užsirekomenduoja kaip režisierius, neterorizuojantis žiūrovų neįmenamomis mįslėmis, neverčiantis publikos jaustis intelektualiai neįgalia, tačiau paprasta, netgi kiek asketiška režisūra, santūriomis, nevienareikšmėmis vaizdo prasmėmis patraukiantis ir rimtesnių kultūrinių aspiracijų turinčios publikos dėmesį; publikos, kuriai įdomu, kurlink vystosi spektaklis ir kuri nesilaiko nekvestionuojamos pirminio įspūdžio nuomonės.

Ties žavaus nenatūralumo riba

Išsyk po „Lunačiarskio lunaparko“ premjeros (įvertinus scenovaizdį ir aktorių vaidybos manierą) spektaklį norėjosi vadinti „rokoko ir klojimo teatro hibridu“. Užtat dabar, žvelgiant iš tam tikros laiko distancijos, toji „rokoko klasika“ atrodo kiek kitaip – švelniai ironizuojanti augaliniais raštais dekoruotų chalatų (medvilninių vs šilkinių) ir žalių guminių aulinukų „prabangą“, pilnaties romantiką ir agurkų virkščių ornamentiką, trilitrinių stiklainių su agurkais eleganciją; šaržuojanti personažus iki žavaus nenatūralumo ribos.

Žavi nenatūralumo riba pasiekiama ir spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“, kuriame aprašomuoju momentu dar daug per ilgų pauzių, tempo ritmas trūkinėja, o scenografijos subtilybės, galinčios užtikrinti nenutrūkstamą veiksmo energijos tiekimą, ne iki galo perprastos.

Bet premjera apie save formuoja teigiamą nuomonę. Nesunku įvertinti racionalios ir funkcionalios scenografijos privalumus, vidujai argumentuotus veikėjų santykius ir siekiamybes; muziką, sėkmingai palydinčią teatrinį veiksmą ir tapusią integralia spektaklio dalimi; daugiau ar mažiau nusisekusius vaidmenis (tokių, žinoma, būna kiekviename spektaklyje) – „kabinančius“ nuo pirmos sekundės, pamažu augančius ir sprogstančius netikėta atvertimi, pavojingai besikartojančius, monotoniškus ar visiškai „nepadarytus“.

Dangstosi aktorinių klišių vyturais

Režisierius nesupančioja aktorių išankstinėmis schemomis, palieka be galo daug erdvės improvizacijai, kuri šiame spektaklio brandos etape dar ganėtinai kompleksuota, neišraiškinga (o kai kuriems aktoriams ir visai akivaizdžiai pagelbėtų iš anksto „išmoktos“ emocijos ir reakcijos, numatyti plastiniai vaidmens sprendimai).

Nieko naujo iš savo aktorinio arsenalo neištraukia Vaidas Jočys (spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ Alešas ir Aborigenas „Lunačiarskio lunaparke“) ir Toma Gailiutė (spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ Ana, Eva ir Maša „Lunačiarskio lunaparke“).

Beveik nepastebimai šmėkšteli Vido Jakimausko keistuolis Šefas, jaučiantis trauką mažiems berniukams, dėl to apgailestaujantis ir visiems apie tai pasakojantis.

Neįdomius, vienaplanius vaidmenis kuria Simona Šakinytė ir Renata Idzelytė: Simonos Jana beveik niekuo nesiskiria nuo hiperaktyvios karingos Senelės iš „Lunačiarskio lunaparko“. O Renata – ilgą laiką džiuginusi plačia emocijų skale, subtiliu gebėjimu vaidinti net pauzėse ir asmenybiniu žavesiu – ant scenos šįkart dangstosi iliustratyvumo, schematiškumo, aktorinių klišių vyturais, kuriais bando aprengti ir skulptorę Silviją.

Visada tesi pažadą nenuvilti

Tarp iškart „kabinančių“ vaidmenų – Edvardo Brazio nelaimėlis ir nepailstantis optimistas, nuolat moterų pametamas „eksperimentatorius“ Musė. E.Brazys visada atviras scenos partneriui, nesislapsto po svetimomis kaukėmis, neprisiriša prie savo paties sėkmingų aktorinių atradimų, vienu metu yra ir impulsyvus, ir disciplinuotas, todėl jo vardas vaidmenų sąraše visada žada pasimatymą su aktyviu, kūrybišku, lanksčiu požiūriu. Dėl šio požiūrio aktoriui atsiduoda (o mus įtikina) ir ramus, savimi pasitikintis, bet giliai širdyje sentimentalus banko „Rusija, apgreidas!” valdybos pirmininkas Jura iš „Lunačiarskio lunaparko“, ir spektaklio „Paprastos beprotybės istorijos“ Musė – erekcija ir ejakuliacija susirūpinęs apsmukęs bėdžius po per didele ausine kepure. Svarbiausia, pažadą nenuvilti žiūrovų E.Brazys visada tesi.

Nenuvilia ir Kęstučio Macijausko kuriamas Tėvo – kuklaus pusamžio vyro, aštuntąjį dešimtmetį garsinusio kino žurnalus – vaidmuo, kuriam ramentų prisireikia tik antroje spektaklio dalyje.

Išskirtinės pagarbos reveranso verta paranojiška, pernelyg rūpestinga Reginos Šaltenytės Motina, kuriai viskas svarbu – svarbu gerai patarti, svarbu duoti kraujo (nes jo gali prisireikti Čečėnijoje sužeistam rusų kareiviui), svarbu, kad sūnus perskaitytų iškarpą apie žemės drebėjimą Gruzijoje, svarbu, kad vyras pasirodytų specialistui ir išsiaiškintų, kuo – Alzheimeriu ar senatvine demencija – jis serga. Neskubėdama, laipsniškai, štrichas po štricho aktorė pildo Motinos portretą ir kai jau įsivaizduoji, kad portretas baigtas, kad iki kaulų smegenų pažįsti tą moterį, ji demaskuoja pati save, savo pačios fiktyvų gyvenimą, kuriame normalumas yra reliatyvus, o beprotybė – pati tikriausia būsena.

Nors pilnas ekstravagantiškos beprotybės

„Paprastos beprotybės istorijos“ (2014, rež. D.Rabašauskas). Vytauto Petriko nuotr.

„Paprastos beprotybės istorijos“ (2014, rež. D.Rabašauskas). Vytauto Petriko nuotr.

„Paprastos beprotybės istorijos“ – talpus ir erdvus spektaklis. Pradedant kylančiomis išdužusių plytelių grindimis, atsiveriančių liukų šachtomis, paslankia nudėvėtų baldų ir mizanscenų choreografija, videoprojekcijos sningančiu kosmosu ir pasauliniu tvanu, kuris, išsiveržęs iš ekrano, užlieja sceną ir žiūrovų salę, baigiant Šokėjos – trapaus, tyro, švelnaus moteriškumo ir per visas gyvenimo siūles besismelkiančios vienatvės – metafora.

Bet spektaklis nėra tragiškas. Nei dramaturgas, nei režisierius nesiekia sukrėsti, nors sceninis pasaulis ir pilnas ekstravagantiškos beprotybės, kurioje nutinka dar vienas paradoksalus dalykas: vienišas ir artimumo ieškantis Petras (akt. D.Žilinskas) palaipsniui iš autsaiderio transformuojasi į tą, kuris (kad ir neįprastu būdu) vis dėlto sugeba išsiveržti. Vieninteliu būdu – pasiųsdamas save paštu kaip siuntinį.

DURYS, 2014 vasaris (Nr. 2)

Parašykite komentarą