„Jauno teatro dienų“ šviežio oro gūsis

Jau prabėgo daugiau negu mėnuo nuo festivalio „Jauno teatro dienos“ ir, savaime suprantama, dėmesys teatriniam įvykiui slopsta, o patys šviežiausi prisiminimai užleido vietą atskiroms mintims, aprėpiančioms festivalio patirtį. Spaudoje pamirguliavęs festivalis nurimsta „Auksinių scenos kryžių“ ir teatro premjerų fone, o juk tiek daug iškeltų idėjų lieka už kadro arba atgula retoriniuose klausimuose. 

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite1

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Vien Klaipėdos jaunieji menininkai, nestokojantys parako, parodo, kad jie gali tapti diskusijos vėliavnešiai, gebantys ne tik ramiai „tupėti“ laukdami savo eilės, kol bus pastebėti ir įvertinti, bet ir diskutuoti kultūros politikos klausimais.

„Jauno teatro dienos“ – koncentruotas teatrinis įvykis, kurio neįmanoma lengvai įsprausti į rėmus, nes ką mes laikysime festivalio pradžia: ar visas kūrybines dirbtuves nuo ryto iki 6 val. vakaro, ar dar įtrauksime diskusijas po pasirodymų, o gal festivalis prasidėjo prie Vilniaus autobusų stoties ir baigėsi išlipus iš autobuso Vilniuje? Tuomet tai, kas įvyko Klaipėdoje, ir lieka Klaipėdoje, bet festivalis dėl savo įvykių daugiasluoksniškumo retą dalyvį paliko abejingą ir dar ilgą laiką vyksta apmąstymai, permąstymai ir skleidžiami gandai apie pačius aštriausius nutikimus, kurie kuria „Jauno teatro dienų“ mitą. Festivalis jau penktasis, o juk tai pirmasis jubiliejus, kuris leidžia nusakyti, kokia kryptimi judama, be abejonės, pamatyti bendruosius bruožus, savastį, išsiskiriančią teatriniame lauke.

„Jauno teatro dienos“ atrado savo sėkmės formulę, kurios turėtų pavydėti visi teatrai. Pokalbiai su organizatoriais atskleidžia gausybes jų formuluojamų bėdų ir nesėkmių, bet apie jas reikėtų kalbėti atskirai, nes vien faktas, kad visi organizatoriai sutartinai mato spragų, jiems leidžia puoselėti tokį augantį ir nuolatos tobulėjantį festivalį. Mano nuomone, kuo daugiau vidinių ir išorės komunikacijos problemų teatras mato, tuo didesnį potencialą jis turi keistis ir galiausiai atrasti savo gausų būrį žiūrovų. Vienu sakiniu pasakius, sėkmingi projektai turi aiškius tikslus ir siekius, šiuo atveju pavadinimas itin svarbus ir, žaismingai pasakius, reikia stengtis nepasenti.

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite4

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirka su režisieriumi Valentinu Masalskiu. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Vardą – „Jauno teatro dienos“ – festivalis tikrai pateisina, nes su jaunyste asocijuojasi eksperimentai, sugebėjimas žaidimo metu keisti taisykles ir būti atviriems naujovėms. Esminių permainų pastebėta jau ketvirtojo festivalio formate. Jas veikiausiai įkvėpė Valentino Masalskio patirtis dirbant su Árpádu Schillingu „Didžiojo blogio“ (LNDT) spektaklio kūrybinės stovyklos metu, kuomet aktoriai turėdavo sukurti etiudus parinkta tema per vieną dieną. Pasirinkęs šią kryptį, festivalis praturtėjo labai gausiai, nes liko ir spektakliai, kuriuos atveža dalis dirbtuvėse dalyvaujančių režisierių, ir ne tik jų darbai, bet, svarbiausia, gimsta pasirodymai, kuriami jaunųjų menininkų drauge. Festivalio pabaigoje galima pamatyti keleto dalyvavusių režisierių darbus, taip pat miesto gyventojai gali susipažinti su jaunųjų kūrėjų teatru. Žiūrovus paskutinius paminėjau sąmoningai, nes su šia problema susiduria ne tik Klaipėdos teatrai. Nors visai nesunku patikėti, kad toks festivalis Kaune ar Vilniuje pritrauktų daugiau žmonių ir beliktų tik kaltinti Klaipėdos žiūrovus, bet tokia mąstymo eiga verstų užsidaryti dramblio kaulo bokšte.

Festivalio rėmuose galėtų atsirasti programa, ieškanti žiūrovų, siekianti su jais susipažinti, išgirsti jų nusivylimus ir keliamus reikalavimus teatro menui. Dažnai nukeliaujama į režisūrinius sprendimus, kuomet žiūrovas įtraukiamas į spektaklį – šiuos nuotykius galbūt patyrė kiekvienas ištikimesnis teatro lankytojas. Tokios situacijos sukelia diskomforto būseną žiūrovui, paverstam dalyviu, nes dažniausiai sukuriamos aplinkybės, kuriomis žiūrovas tampa kvailelis. Taigi, šias situacijas verčiau vadinti atstumiančiomis, tarsi siekiant, kad pasimatytų žiūrovų pasimetimas, o gal net menka išmonė. Stebėjusieji gali prisiminti Beno Šarkos pasirodymą „Vaidenimasis“, kuomet buvo tiesiogiai kreipiamasi į teatrologą Vaidą Jauniškį, jį iškviečiant į sceną ir verčiant spėlioti, kas slypi „tašėje“. Matyti, kad kūrėjas užima visažinio poziciją, žiūrovui pasiūlydamas įminti paslaptį.

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite5

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Bet dabar apie būdus, kurie galėtų leisti žiūrovui aktyviau dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ne tik kaip stebėtojui, net ne kaip aktoriui, o kaip proceso dalyviui ir būsimajam patirties ambasadoriui, skleidėjui. Nenorėčiau sumenkinti diskusijų svarbos, bet būtų sąžininga pastebėti, kad dalyviai nereikšdavo savo nuomonės po pasirodymų. Festivalio metu buvo galima išgirsti klausiant, ar buvo žiūrovų, ar susirinko tik pažįstami ir draugai? Šias mintis tikriausiai padeda suprasti anketos, kurias buvo galima pamatyti „Kultūros fabrike“, nors neteko pastebėti, kad jas pildytų žiūrovai, bet galbūt jie jau yra jas užpildę. Galbūt drąsiau savo atsakymus žiūrovai atsiųstų per „Facebook’ą“: juk jame vyko gyvos transliacijos, sulaukusios daugybės žiūrovų. „Gyvi“ asmeniški pokalbiai su žiūrovais atskleidė, kad jiems buvo sunku „susigaudyti“ tarp pasirodymų gausos, atrinkti režisierių darbus – tai skamba lyg viktorina „surask režisierių“. Verta apsvarstyti galimybę, kad dirbtuvių dalyviai galėtų būti ir žiūrovai, pavyzdžiui, kokia nors mokyklos klasė ar panašiai, nes stebėdami ištraukas jie nori išbaigtesnio pasirodymo, visą koncentraciją suteikdami rezultatui. Bet kaip galima vertinti procesą, kai jis atsispindi tik Eglės Sabaliauskaitės nuotraukose, o žiūrovui nesuteikiama galimybė dalyvauti procese?

Festivalio ambicingumą atskleidžia noras ne tik aprėpti dirbtuves, spektaklius, koncertus, bet ir teorinį teatro lauką. Viešųjų paskaitų metu buvo galima išgirsti Godos Dapšytės pranešimą „Aktualus teatras: nuo provokacijos iki cenzūros“, kuriame pristatyti skirtumai tarp politinio ir politiško teatro, pateikiant pavyzdžių, leidžiančių suvokti pagrindinius kūrybos principus. Ši tema atspindi ir jaunųjų režisierių, pasirinkusių kalbėti politinėmis ar socialinėmis temomis, dažną bandymą atrasti dviratį iš naujo. Ne vienas paskaitų klausytojas pastebėjo, kad jos galėtų būti skaitomos prieš festivalį ir padiktuotų tam tikrą būdą „rakinti“ medžiagą. 

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite3

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Veikiausiai paskaitoms skyrus daugiau laiko, būtų galima pamatyti ir ilgesnes spektaklių ištraukas, kurios būtų įdomios tiek dalyviams, tiek žiūrovams, norintiems susipažinti su kitokiais režisūriniais principais ir galbūt net juos pabandyti taikyti dirbtuvių metu. Tai itin svarbu daugumai kūrėjų, pavyzdžiui, aktualizuojančių sąmoningą erdvės pasirinkimą, kuomet spektaklis turi politinių tikslų ar diskutuoja politinėmis temomis, kurių nevengia jaunieji režisieriai, neretai savo gerus pasirodymus įvilkdami į hierarchinių struktūrų epicentrą (didžiausius teatrus) – taip dažnai spektaklio potencialus poveikis užgniaužiamas.

Ne mažiau aktuali festivalio ir teatro lauke buvo ir Vaido Jauniškio paskaita „Pamestinuko teksto kelionė scenos karalystėje“, nes santykio su tekstu, ko gero, ieškojo visi kūrybinių dirbtuvių dalyviai. Dėl festivalio formato jis nebuvo savaime suprantama duotybė. Paskaitoje buvo galima pamatyti įvairiausių teksto transformacijos būdų, atliepiančių teatro istorinius įvykius.

O ir festivalio metu Joelio Pommerato teksto nepavyko pamilti iš pirmo žvilgsnio. Nors pirmasis įspūdis buvo itin svarbus, o su juo kautis sunkiai ir galėjai, nes pjesė nebuvo išanalizuota ar perskaityta visa. Reikėjo išsisukti su tuo, ką turi, o tai buvo viena pjesės dalis. Tai jau laužo įprastą darbą teatre, nes jokio pjesės skaitymo ir analizavimo laikotarpio nebuvo. Žargonu sakant, prie teksto buvo prieita iš karto, o gal tiksliau reikėtų sakyti taip: panerta visą dieną bandant išplaukti iš nepatogios situacijos. Įvairius jausmus sukėlė šalto dušo efektas. Man tai priminė literatūros pamokas, kuriose dalyvaudavau nespėjęs perskaityti viso teksto ir nedrąsiai formuluodamas mintis bandydavau nenusišnekėti. Siekiant ironizuoti tekstą, pabrėžiant neorganišką kalbą, būdus, bandančius išryškinti telenovelių elementus, rezultatai buvo įvairiausi, o kur dar choru tariamas tekstas. Dažniausiai dramaturgo tekstas tapdavo atspirties tašku būsimam veiksmui, kurį kūrė Artūras Areima, Karolis Vilkas, Kamilė Gudmonaitė, Benas Šarka, Kryzstofas Minkowskis. Iš režisierių teko girdėti įvairiausių minčių, pavyzdžiui, „gyvenime nesirinkčiau tokio teksto statyti“, bet nuomonės keitėsi pritaikant režisūrinius sprendimus, ieškant įvairesnių formų ir rezultatas gerėjo slūgstant nepasitenkinimui bei supratus dramaturgo braižą.

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite6

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirkos. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Grįžkime prie pradžioje minėtojo autobuso. Pasirinkau jį kaip atskaitos tašką festivalio pradžiai fiksuoti. Jeigu organizatoriai ir žinojo, kas vyks kūrybinių dirbtuvių metu, tai slėpė kiek tik galėdami, nes spaudoje buvo skelbiami dalyvaujantys režisieriai. Nesunkiai galėjai sužinoti dalyvaujančių kritikų vardus, o daugiau nieko. Ši nežinomybė neatrodė itin patraukli, nes kaip čia nežinosi dramaturgo ir jo pjesės. Net ir su kuo dirbsi ar nedirbsi, nebuvo aišku, nes buvo šešios grupės, o tik keturios dienos. Autobuse viskas tapo aiškiau: galėjai pamatyti dalį dalyvių, išgirsti klausimą: „Ką čia veikia teatro kritikai?“ Suprask, tie blogieji tik trukdys. Suprasti galima ir skepticizmą, nes kritikų funkcija festivalio metu nebuvo atliekama. Šioji situacija buvo išdiskutuota tiesiog pakeičiant aprašymą, ieškant skirties – dramaturgas (ne pjesės rašytojas) ar konsultantai, ir t. t. Tai atskleistų ir festivalio rengėjų poziciją bei lūkesčius. Bet grįžkime prie autobuso, nes nuotykiai prasidėjo autobuse, kuomet vairuotojas Kaune bandė patekti į „Megos“ stovėjimo aikštelę pro požeminį įvažiavimą, bet kliudė stogą ir teko grįžti atgal. Šis įvykis skambėjo aktorių komentaruose: šiais metais nebus taip gerai, nes jie, nostalgijos jausmo lydimi, galvojo apie praėjusių metų nuotykius. Taip ir gimė posakis, gyvavęs vos kelias akimirkas įprastame Klaipėdos bare: „Jaunas teatras Kaune kliudė pakaušį, o Klaipėdoje mirė.“ Už frazės pabaigą reikia dėkoti bare sutiktam režisieriui Benui Šarkai.

Perdėtas nusivylimas teatru ir būsimu festivaliu sklandė ore, bet prasidėjus festivaliui jis pranyko. Kaip ir nežinomybės faktorius subliuško ir netgi sukėlė susižavėjimą, bet šachmatų meistrai sako: „Blicą pliekdamas, žaisti šachmatais geriau neišmoksi.“ Ką tokios festivalio taisyklės suteikė – tai pirmiausiai galimybę kovoti dėl savo teisės dalyvauti kūrybiniame procese, kurį padiktuodavo režisieriaus pasimetimas ar pasirinkta nuosaiki pozicija atsitraukti. Sunku įsivaizduoti, kas būtų įvykę dar po savaitės darbo: ar būtų smarkiau suskilinėjęs hierarchizuoto teatro modelis ir nugriautas visažinis režisierius, nes per paskutines diskusijas buvo pastebimas noras matyti save, aktorių, kaip lygiavertį kūrybinio proceso dalyvį. Tuo tarpu daugumos aktorių ir scenografų nepavadinsi avelių banda, kurią galima engti. Viena aktorė sakė: „Aš vaidinu scenoje, ne režisierius, ir aš esu atsakinga už tai, kas ten vyksta.“ Šis atsakomybės prisiėmimo momentas leido scenografėms ne tik atlikti individualias užduotis, bet ir būti proceso dalyvėmis. Galbūt visiems komandos nariams ne visada pavykdavo susikalbėti, galbūt ne visada buvo randamas būdas prisiimti atsakomybę.

teatro_festivalis_e_sabaliauskaite2

Festivalio „Jauno teatro dienos“ akimirka su Benu Šarka. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Galiausiai keletas pasiūlymų, kurie buvo išartikuliuoti pokalbiuose, tad jų autorystė, kaip ir visų dirbtuvių dienų, – kolektyvinė. Festivalis atskleidžia, kad „Jauno teatro dienose“ galima eksperimentuoti, siūlyti savo idėjas, taip pat koreguoti veiksmų planą. Jeigu jau maišome kortas – tai iki galo ir pamatysime, ar egzistuoja atsitiktinumas, ar ne, nes juk didžiausi burtai buvo pakliuvimas į vieną ar kitą komandą, kurią kiekvieną dieną kuruodavo vis kitas režisierius. Savaime suprantama, kad režisierius yra pagrindinė spektaklio dedamoji dalis, bet ar nederėtų režisieriaus patraukti iš pirmojo plano? Šios smulkmenos patvirtina hierarchinę struktūrą, su kuria dažnai kovėsi aktoriai procesų metu. Pirmąjį planą galėtų užimti scenografai, muzikai ar kiti kūrėjai, o juk pirmi galėtų būti bet kas kitas – ir aktoriai.

Taigi galima ir dar drąsiau ne tik režisierius užmaskuoti, paslepiant po kitais vardais, bet galima burtus traukti sumaišius visus dalyvius. Tuomet iškiltų dar daugiau sunkumų: juk ne visose komandose bus vaikinų ir režisierių. Kas sudarytų komandas, niekas negalėtų pasakyti, o ir komandų nariai negalėtų jaustis labai komfortabiliai. Galbūt į vieną komandą paklius du ar net trys režisieriai, ir kaip ten viskas vyks, nuspėti jau tikrai sunku. Šio bendradarbiavimo rezultatas tikriausiai labai intriguotų ne vieną dalyvį. Jeigu „neišmušė“ saugiklių, verta pastebėti, kad dauguma režisierių mokėsi aktorinio meno ir geba vaidinti, o veikiausiai ir dirbti kolektyve. Tai prasilenkia su aktorių garsiai deklaruojamais siekiais padirbėti su kuo daugiau įvairių režisierių, bet gal minėtasis traukimas sumaišius visus vardus padėtų rasti įvairesnių sprendimų, nes juos diktuotų skulptoriaus estetinis suvokimas ar scenografo akis. „Jauno teatro dienos“ gali rizikuoti ir, manau, turi teisę eiti priekinėse linijose, bet nenorėčiau pasakyti, kad kūrybinėse dirbtuvėse sukurtos ištraukos buvo silpnos ar neįdomios, nes jų visuma gali pretenduoti į įdomų koliažą, kuriam tik pasiūlyta galimybė nušvisti dar daugiau spalvų. Galiausia palinkėčiau kūrybinei komandai nebijoti klysti ir vengti „rimto“ teatro taisyklių kūrybos proceso nuostatų.

Parašykite komentarą