Aliutės Mečys realistiška irealybė

Ištįsę, susisukę, deformuoti nuogi kūnai, tuščios, tamsą skrodžiančios akiduobės, trapūs irstantys skeletai, plastiški, susiraukšlėję, lyg guminiai žmonių veidai, pasąmoniniai, fantastiniai, siurrealistiniai vaizdai, aktyviai besiveržiantys išorėn ir įgaunantys hiperrealistiškus, apčiuopiamus pavidalus. Iki kraštutinumo tikra, skausminga realybė, bet kartu ne kiekvienam pasirodanti.

Motina (Small)

“Motina”

Gruodžio mėnesį Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta paroda „Aliutė” – pirmoji Lietuvoje, išsamiai pristatanti lietuvių kilmės vokiečių menininkės Aliutės Mečys (1943–2013) asmenybę ir kūrybą. Dviejose galerijos salėse eksponuojama dalis 1978–2004 metais sukurtų tapybos darbų, piešinių, scenografijos eskizų, spektaklių plakatų. Taip pat pristatomi ir asmeniniai dailininkės daiktai (suknelė, paltas, batai, kėdė), išlikę archyviniai dokumentai (Hamburgo lietuvių bendruomenės spaudiniai, kvietimai į renginius, laiškai, fotografijos).
Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus bendradarbiavimas su Vokietijos fondu „Dailininkų palikimų forumas” suteikė galimybę lietuviams artimiau susipažinti iki šiol menkai girdėta ir tyrinėta pokario menininkės kūryba. Tiesa, 2013 metais Kauno galerija „Aukso pjūvis” Vilniaus meno mugėje pristatė kuklią tapytojos daiktų instaliaciją, tačiau didesnio lankytojų susidomėjimo ir spaudos atgarsių šis kūrybinis užmojis taip ir nesulaukė. Galbūt simboliška, tačiau tik po Aliutės Mečys mirties (2013 m.) buvo žengtas tvirtesnis žingsnis menininkės kūrybinio palikimo tyrinėjimų link. Paroda “Aliutė” atveria žiūrovui menininkės kūrybos pasaulį ir kviečia kartu pakeliauti po tamsiausias žmogaus pasąmonės kerteles.

Iš dailininkės gyvenimo…

Norint geriau suprasti Aliutės Mečys kūrybą bei pasaulėjautą, verta apžvelgti menininkės biografiją. Dailininkė užaugo Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario atmosferoje. Autoritariška aplinka, patriarchalinė šeima, griežtas auklėjimas, tėvų – Vokietijos užsieniečių – statusas skatino jaunos merginos vienišumą, melancholiją, atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Jautri, lyriška menininkės prigimtis atvedė ją į Miuncheno dailės akademiją. Po ketverius metus trukusių studijų dailininkė toliau tęsė kūrybinį kelią – dirbo scenografe, kostiumų dailininke įvairiuose teatruose bei televizijoje. Žymiausias darbas teatre – kartu su ilgamečiu draugu, kompozitoriumi Djerdžiu Ligečiu (György Ligeti, 1923–2006) sukurta opera „Le Grand Macabre” (1974–1977), beje, šios operos plakatas eksponuojamas parodoje „Aliutė”. 1979 metais dailininkė netikėtai nutraukė sėkmingos scenografės karjerą ir visiškai pasinėrė į tapybą. Nors Aliutė Mečys gimė, augo ir gyveno Vokietijoje, tai jai nesutrukdė domėtis ir puoselėti savo lietuvišką tautinę tapatybę. Būdama vos dvidešimties metų menininkė užmezgė ryšius su Hamburgo lietuvių bendruomene, o kūrinius pasirašydavo sulietuvinta pavarde – Mečys. Deja, pačiai dailininkei neteko apsilankyti Lietuvoje, kita vertus, Kauną pasiekę menininkės kūriniai tarsi išpildė ilgai puoselėtą Aliutės Mečys troškimą.

Prancuziskas pavydas (Small)

“Prancūziškas pavydas”

Menas, paženklintas kasdienybės

Menininkės gyvenimo istorija yra išties reikšminga siekiant suprasti ir įvertinti jos kūrybą. Autobiografiškumas – bene esminis dailininkės kūrinių bruožas. Atsižvelgdami į Aliutės Mečys jaunystės patirtis, galime geriau suvokti, kodėl paveiksluose vyrauja slogi, nejauki, atšiauri, dramatiška nuotaika, o figūrų siluetai – keisti, deformuoti, svetimi. Menininkė kūryboje buvo linkusi analizuoti, vertinti, tyrinėti savo kaip moters tapatybę. Aliutė Mečys sau buvo vienas svarbiausių tapybos objektų, vienas įdomiausių bei labiausiai intriguojančių personažų. Kūryba dailininkei buvo tarsi savęs pažinimo, supratimo būdas, taip pat ir unikali terapijos priemonė, leidžianti nukenksminti atšiaurią realybę, galimybė skaudžius išgyvenimus išlieti drobėje ir nusimesti sunkią žmogiškų santykių naštą. Pasak dailės istorikės ir kritikės Rasos Žukienės, Aliutės Mečys kūryboje esti kūrinių, tiesiogiai susijusių su dailininkės išgyvenimais. Kaip antai paveiksle „Tave mylintys tėvai” (1985) vaizduojamos susvetimėjusios, deformuotos, šaltumą ir atsiribojimą skleidžiančios figūros, nė kiek neprimenančios mylinčių, globojančių tėvų. „Vaikystės žaidimuose” (1986) užfiksuota vaiką gniuždanti ir traumuojanti karo patirtis, baimės, nerimo, pesimizmo įspaudas, lydintis žmogų visą gyvenimą. Ir nors Aliutė Mečys tiesiogiai nepatyrė Antrojo pasaulinio karo baisumų, tačiau meniniai sprendimai, kūrinių tematika liudija, jog dailininkė buvo paveikta karo nuotaikų ir praradimų. Menininkės kūrybos autobiografiškumą patvirtina ir tai, jog daugelyje Aliutės Mečys kūrinių dominuoja mylimojo kompozitoriaus Djerdžio Ligečio figūra, neretai įgaunanti embriono ar vyro-globėjo pavidalą. Tai rodo, jog įkvėpimo kūrybai menininkė sėmėsi iš artimos aplinkos, santykių su žmonėmis, subjektyvių išgyvenimų.

Autoportretas su mano meile

“Autoportretas su mano meile”

Realybė, priverčianti užsimerkti

Aliutės Mečys kūryba priskiriama XX a. II pusės modernizmui, tiksliau, pasak prof. Rasos Žukienės, 7–9 dešimtmečių Vokietijos ir Austrijos akcionistų, performansų, fotografijų kūrėjų vystytam ribinių temų ratui. Dailininkės kūriniuose plėtotos egzistencialistinio turinio kupinos apokaliptinės temos – karas, senatvė, mirtis, pasaulio, žmogaus kūno irimas. Egzistencinę krizę, pasaulio ir žmogaus dvasinį nuosmukį paveiksluose įkūnija susenę, sunykę, raukšlėti, deformuoti ir skylėti žmonių kūnai. Viena pagrindinių menininkės kūrybos temų – moteris. Tiesa, jos perteikiamos neidealizuotai, neretai atstumiančios išvaizdos – susiraukšlėjusios, senos, stambios, paženklintos sunkaus gyvenimo, dvasinių kančių, egzistencinių dramų. Žmogaus kūnas Aliutės Mečys kūryboje traktuojamas kaip praradęs savo tikrąją tapatybę, keistas, išsigimęs, provokuojantis, belytis, hermafroditiškas. Parodoje „Aliutė” žiūrovą glumina ir kelia diskomfortą įvairūs dramatiški mirties įvaizdžiai – kūnų puvimas, karstai, numirėliai, griuvėsiai ar skeletai. Itin tikroviškai pavaizduota nematoma, neapčiuopiama, bet egzistuojanti realybės pusė. Kaip ir daugelis pokario menininkų, Aliutė Mečys savo kūryboje reflektuoja pasaulio, visuomenės reiškinius, ribinius, dramatiškus žmogaus išgyvenimus, patirtis.

Kūryba, verta psichoanalizės

 Simbolinė, alegorinė dailininkės kūryba yra dėmesio vertas psichoanalizės tyrimų objektas. Psichoanalitinis metodas menotyroje padeda ištirti meno kūrinio prasmes, iššifruoti naudojamus simbolius, alegorijas, atskleidžia menininko biografijos įtaką kūrybiniams sprendimams. Pasak Froido, psichoanalizės tėvo, menininkas naudoja sublimaciją – pasąmoninių troškimų realizavimą kitoje sferoje. Būtent sublimacija padeda menininkui atverti, išlieti ir visuomenei priimtinu būdu pristatyti savo slaptus troškimus, vidines dramas ar nusivylimus. Aliutės Mečys kūryboje galime įžvelgti pasąmonės veržimąsį išorėn įvairiais magiškais, siurealistiškais, hiperrealistiškais pavidalais. Dailininkės kūryba paženklinta skaudžių vidinių išgyvenimų, susidūrimo su atšiauria, svetima aplinka. Absurdiški, siurrealistiški, makabriški įvaizdžiai menininkės pasirenkami ne atsitiktinai, o siekiant perteikti tamsiąją ir nejaukią gyvenimo pusę, žmogų supančią aplinką, kurios jis dažnai nė neįtaria esant. Tiesa, pačiai Aliutei Mečys jos kuriami personažai nėra svetimi, priešingai, artimi ir regimi kasdienybėje. Kita vertus, parodos lankytojai gali pasijusti išties nejaukiai žvelgdami į perdėm atvirus ir kompromituojančius kūrinius.

Inovatyvumo ir tradicijos dermė

Itin savitas ir išskirtinis yra Aliutės Mečys kūrybos būdas. Parodoje „Aliutė” eksponuojami tapybos darbų eskizai, piešiniai primena architekto ar inžinieriaus brėžinius, kuriuose itin preciziškai suplanuota net menkiausia detalė. Sėkminga teatro scenografės patirtis lėmė, jog dailininkė piešiniuose pasitelkdavo griežtą kompoziciją, tikslių mastelių ir proporcijų formas, figūras. Kūrybiniame darbo procese Aliutė Mečys meistriškai sujungė inovatyvumą ir tradiciją, ekspresiją, laisvą, drąsų potėpį ir proporcingas, simetriškas, daugiaplanes kompozicijas, itin realistiškai nutapytus kūrinių fragmentus, kone nugludintus figūrų paviršius. Nors menininkė nebuvo linkusi savo kūrybos priskirti siurrealizmui, tačiau žvelgiant į dailininkės darbus galime pastebėti keletą XX a. 3–5 dešimtmečių meninio judėjimo bruožų: ištįsusios, deformuotos figūros, fantastiniai, iracionalūs vaizdai, realistiška tapymo maniera, pasąmonės vaizdinių fiksavimas. Žvelgdami į parodoje „Aliutė” eksponuojamus tapybos darbus pastebėsime, kad menininkė neretai pasitelkdavo mišrią atlikimo techniką – smulkmenišką, kruopščią, realistišką tapybą, persipynusią su ekspresyviais pieštuko štrichais. Tapybos kūrinių koloritas balansuoja tarp ryškių, kontrastingų spalvų („Prancūziškas pavydas”) ir švelnių, prislopintų, melancholija dvelkiančių žemės spalvų („Autoportretas su mano meile”, „Mama”). Aliutės Mečys kūryba sudėtinga, ją suprasti reikalingos pastangos, refleksija, dėmesys menininkės biografiniams faktams, gyvenimo patirtims.
Dailininkės kūriniai – autentiškas, tikroviškas vidinių dramų ir pasaulio, visuomenės reiškinių atspindys, slapčiausių žmogaus troškimų, baimių, nerimo, kaltės, asmenybės dvilypumo ir prieštaringumo vizualizavimas. Norintys bent trumpam patirti tai, ką išgyveno menininkė Aliutė Mečys, parodą gali aplankyti iki 2015 m. vasario 8 dienos.

Ačiū portalui VE.lt ir autorei už galimybę skelbti straipsnį. 

Parašykite komentarą